„Tą patį per tą patį“, – neiškenčia artimieji, kai noriu pasikalbėti“, – sako 83-ejų Lidija. Iš namų beveik neišeina, kokių naujienų galėtų papasakoti? Stengiasi neįkyrėti anūkams ir vaikams, bet ir visko savyje laikyti nepajėgia.

„Skambinau „Caritas klauso“ telefonu 0 800 700 08. Atsiliepė savanorė. Pasikalbėjom. Pasidejavom. Pajuokavom. Perduokit ir kitiems , kad skambintų drąsiai: nemokama telefoninė emocinės ir psichologinės pagalbos linija – darbo dienomis nuo 9 iki 19 val. Jei užimta – perskambina“, – su pažįstamais „Caritas klauso“ telefono numeriu dalijasi nemokamą pagalbos liniją 60+ amžiaus žmonėms testavusi Lidija.

 

 

Lietuvoje beveik kas penktas žmogus – vyresnis nei 65 metų amžiaus. Kaip parodė prieš pora metų pristatytas Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimas, kas dešimtas 65+ Lietuvos gyventojas jaučiasi vienišas. Atotrūkis tarp to, kiek 65-erių ir vyresnių žmonių jaučiasi vieniši, lyginant su 50–64 metų amžiaus grupės asmenimis, – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.

 

 

• Socialinių ryšių nykimas – artimųjų netektys, vaikų ir anūkų emigracija, mažėjantis bendravimas dėl sveikatos problemų lemia ilgalaikę socialinę izoliaciją.

• Ribotas mobilumas – vyresnio amžiaus žmonės, ypač kaimo vietovėse, susiduria su transporto trūkumu ir fiziniais apribojimais, dėl kurių negali aktyviai įsitraukti į bendruomenių gyvenimą.

• Skaitmeninė atskirtis – daugelis senjorų neturi galimybių ar įgūdžių naudotis technologijomis, kurios galėtų palengvinti bendravimą su artimaisiais ir bendruomene.

• Emocinė psichologinė atskirtis – vienišumas sukelia ne tik emocinį diskomfortą, bet ir didina depresijos, nerimo bei kitų psichikos sveikatos sunkumų riziką.

 

Carito atsakas į gilėjančią vyresnio amžiaus žmonių vienišumo problemą – ne tik ligonių lankymas namuose, inicijuojamos savitarpio pagalbos grupės ir IT mokymai senjorams, išklausymo tarnystė parapijose, bet ir nuo liepos –  emocinės bei psichologinės pagalbos linija 60+ žmonėms „Caritas klauso“.

 

 

Apie pasiruošimą išklausymui ir pagalbai telefonu bei vyresnio amžiaus žmonių realybę kalbėjimės su Šiaulių vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskiene.

 

 

-Visų pirma privatumo savanorių pokalbiams su skambinančiais žmonėmis. Taigi, paruošėme vietą savanoriams, kurie budės prie „Caritas klauso“ telefono. Tai ir puiki galimybė vyresnio amžiaus karitiečiams, kurie jau nebegali kaži kokios veiklos imtis, prisidėti prie gerumo darbų. Greitai radome žmonių, kurie pirmieji sudalyvavo mokymuose. Ir pati su kolegomis į juos įsitraukiau.

 

Tikrai labai laukėme „Caritas klauso“ starto ir tikimės, kad ilgainiui ši savanorystė bus prieinama ir atokesnių parapijų Caritams, o ne tik savanoriams iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės, Birštono. Tiek emocinės pagalbos, tiek savanorystės išklausant vyresnio amžiaus žmones poreikis – akivaizdus.

 

 

- Pastebiu atsiliepdama į pagalbos prašymus. Įvardiję konkrečią problemą skambinantieji nepadeda ragelio, toliau kalba, nori išsipasakoti. Žmonėms reikia pasikalbėti, o ir mes Carite juk neapsiribojame tik užsirašę, kokia problema, kad padėtume išspręsti. Vis viena pašnekini žmogų, o tada mezgasi ryšys.

 

Caritas neturėjo atskiros telefoninės emocinės pagalbos linijos. Šiauliuose iki šiol daugiausia dėmesio skyrėme integraliai pagalbai dėl ligos ar negalios negalintiems išeiti iš namų.

 

 

-Gal prieš 13? Ir sauskelnes tekę keisti, ir visa kita savanoriškai daryti, kol Šiaulių Carite neturėjome darbuotojų. Tačiau labiausiai ji laukdavo, kad pasikalbėtume. Šeimos, vaikų neturėjo, ilgus metus dirbo prie mezgimo mašinų. Mokėjo nerti vąšeliu, megzti virbalaisų. Kai susirgo ir laiką leisdavo namuose, atsidėkodama už apsilankymus norėjo prisidėti prie Carito megzdama kepures vaikams, suaugusiems. Jomis ir Šiaulių benamius apdalinome, ir į Ukrainą siuntėme. Universalių, ramių spalvų, kruopščiai numegztos, tikdavo ir vaikams, ir suaugusiems.

 

 

-Tai va, ji ir sakydavo, kad taip gali prisidėti prie Carito „Mezgu, kad rankos nesukramplėtų“, – kartojo. Manau, kaip ir kiekvienam žmogui, jai norėjosi būti reikalingai. Negalėdama išeiti iš namų ji klausydavo „Marijos radijo“, kuris buvo pakabintas prie lovos, visas maldas kartu kalbėdavo. Kol geriau matė – skaitydavo maldaknyges. Išties labai džiaugdavosi, kai atnešdavau „Artumą“, o metų pradžioje, kai į žurnalą įdeda kalendorių, jį net pabučiuodavo – tokie vaikiški džiaugsmiukai.

 

 

-Man paskambino Vilniuje gyvenanti jos sesuo, kad Šiauliuose yra vienišas, sunkiai vaikštantis žmogus, kuris nebeišeina iš namų ir vienintelis draugas – radijas. Pasakė adresą, paprašė aplankyti. Labai gerai atsimenu, kaip pirmą kartą atėjau. Tada po namus ji dar vaikščiojo su vaikštyne, nors kojos jau buvo žaizdotos. Kartą-dukart per savaitę pas ją ateidavo socialinė darbuotoja, nupirkdavo maisto, gal grindis išplaudavo, bet žmogus norėjo ir pasikalbėti. Pirmą kartą, kai susitikome, visą savo gyvenimą išpasakojo. Atsisveikindama užsiminiau, kad ateisim kuris nors iš Carito savanorių (tuomet dar dirbau teisinį darbą, reikėjo rūpintis šeima), bet ji paprašė, kad aš, kad ir rečiau, ateičiau. Taip patapo mano močiute.

 

Per tuos 13 metų buvo pusantro mėnesio, kai jos neaplankiau. Tačiau pravažiuodama vis pažiūrėdavau į langus. Vieną dieną – tamsu, kitą dieną nedega šviesa. Skambinu – neatsako. Taip nejauku pasidarė. Susisiekiau su socialinių paslaugų centru. Pasakė, kad mano močiutė – slaugos ligoninėje.

 

Kaip tik buvo Velykų laikas. Sekmadienį po šventinių pietų šeima ėjo į miestą, o aš – į slaugos ligoninę, gal savo močiutę rasiu. Slaugytojos pasakė, kokia palata. Žinokite, tokio laimingo žmogaus aš gyvenime nebuvau mačiusi, kad taip džiaugtųsi aplankymu. Visi laimingi, kai aplankai, bet ji visiškai nesitikėjo per Velykas mane pamatyti ir kad ją susirasiu. Labai šviesiai atsimenu šią dieną.

 

 

-Genovaitė. Amžiną Atilsį. Vasarį palaidojome. Dažnai ją prisimenu, jos pasakojimus „tą patį per tą patį“ – apie šeimą, teisininką senelį, kurį labai mylėjo...

 

 

- Na ir kas? Girdžiu tarsi tas pats, bet kiekvieną kartą – vis kitaip.

 

 

-Yra. Ne tik dėl emigracijos, bet vaikams išvykus į didesnius miestus seneliams vieniša, nėra su kuo pasikalbėti. Jeigu ryšiai geri – su artimaisiais pasiskambina, bet yra ir vienišesnių.

 

Per Covido pandemiją Caritui žmonės skambindavo. Dalis nėjo iš namų ne todėl, kad nepajėgė, o kad bijojo užkrato. „Gerai, kad jūs nebijot“, – sakydavo viena vyresnio amžiaus moteris, telefonu prašydavusi nupirkti ir atnešti maisto. Palikdavo pinigus maišelyje pakabinusi ant rankenos iš laiptinės pusės – pasiimdavo produktus. Tačiau dauguma skambino, nes labai vieniši jautėsi.

 

Labai džiaugiuosi, kad nemokama emocinės pagalbos linija „Caritas klauso“ bus prieinama žmonėms ir iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Vyresniame amžiuje tikrai reikia palaikymo, paguodos. O ne kiekvieną giliame kaime Caritas gali pasiekti. Esame socialinės būtybės. Jei turi draugų, bendraminčių – gerai. Bet būna, kad svetimam žmogui net ir atviriau gali išsisakyti, nes jo nesutiksi, nebus gėda. Kartais tiek ir užtenka – papasakoti kitam, kas ant širdies. Ne šiaip sakoma, kad džiaugsmu pasidalinus jo dvigubėja, o skausmu – sumažėja. Jeigu žmogui dar ir bėda, mes kaip karitiečiai visada reaguojame ir stengiamės padėti, kuo galime.