Kiek Lietuvoje yra asmenų, nepatenkančių į jokias statistikas – atviras klausimas. Statistika baigiasi oficialiais 29 nakvynės namų duomenimis: 2021 m. juose gyveno 1439 žmonės, iš jų 323  moterys. 

 

Pagal gyvenimo nakvynės namuose priežastis, 1043 neturėjo būsto, 163 grįžę iš įkalinimo vietų, 47 prieglobstį gavę užsieniečiai, 34 atvykę iš socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, 27 grįžusieji ar deportuoti iš užsienio šalių, 22 patyrę smurtą artimoje aplinkoje, 5 nukentėję nuo stichinių nelaimių; 4 prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukos. 3 būsto neturintys našlaičiai; 1 prieglobsčio prašantis užsienietis, kitas gyvenimo nakvynės priežastis nurodė 70 žmonių.

 

Besiglaudžiančių šiluminiuose punktuose, kitose neoficialiose vietose esame linkę nematyti, susidūrus nepatogu pažiūrėti į aks. Kaip liudija ne vienas benamystę patiriantis žmogus, tai ir yra skaudžiausia.

 

 

Pasaulinę benamystės dieną, kuri kasmet minima spalio 10-ąją, akcentuojama, kad net turtingoje Europoje benamystę patiriančių žmonių daugėja. Manoma, kad gatvėje, palapinėse, apleistuose pastatuose glaudžiasi per 700 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų.

 

Benamystės situacija nesuderinama su svarbiausiomis žmogaus teisėmis į būstą, saugumą, netgi gyvybę. Kuo daugiau laiko praleidžia gatvėje, tuo sunkiau grįžti į orų gyvenimą, vėl pasijusti žmogumi.

Kauno Caritas dienos centre „Ateik“ pasitinkamas kiekvienas, nepaisant gyvenimo aplinkybių, išvaizdos, kalbos manieros, kvapo, vien todėl, kad yra žmogus.

 

 

Kiekviena istorija individuali, bet, kaip mato Kauno arkivyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja M. Žičkutė-Lindžienė, benamystės situaciją dažnai lemia netradicinės, sunkios situacijos. Jei sulaukiame aplinkos palaikymo, turime didesnį socialinį ratą, galime iš jų išeiti, o jeigu paramos ir socialinių įgūdžių mažiau, viskas pradeda ristis žemyn.

 

Finansiniai iššūkiai, bankrotai,  nepavykę verslai, darbo praradimas, įsiskolinimai, skyrybos. Prieš tai, o galbūt po to atsiradusi priklausomybė. „Priežastys įvairios, tačiau aišku viena – tikrai nepadeda, jeigu slepiamės bėdoje. Esame įpratę kalbėti apie gerus dalykus savo gyvenime, o ištikus krizėms – traukiamės. Ypač vyrai bando vieni kapanotis ir tai nepadeda. Esame turėję atvejų, kai net vaikai nežinojo, kad jų tėtis gyvena gatvėje. Kartą per mėnesį susitikdavo su šeima susitvarkęs, bandydamas „atstovėti“, kad jam viskas gerai. Nes gėda pasakyti, kas nutiko. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau atsilaikyti. Atotrūkis gilėja: pasikeičia socialinis ratas, keičiasi įpročiai ir žmogus tolsta nuo aplinkos, kuri galėtų padėti. Atsitikus krizei, sudėtingiems įvykiams turėtume neužsidaryti. Geriau ieškoti pagalbos, eiti į bendrystę, užuot vis didesniu pagreičiu ritusis žemyn“, – sako Milita.

 

 

Mintis Kauno mieste prie Caritas sriubos valgyklos benamystę patiriantiems asmenims įkurti dienos centrą Militai su bendražygiais kilo prieš 8 metus, juolab, Caritas jau turėjo patirties šioje srityje.

Jaunatviškam idealizmui ir norui padėti teko susidurti su konkrečiais iššūkiais.

 

„Įsivaizdavome, kaip mes pasitiksime žmones, kaip susėsime visi ratu, įtrauksime juos pačius į sprendimų priėmimus, tačiau kai pirmą kartą pakvietėme susėsti ratu, kilo didžiulis pasipriešinimas. Iš pradžių į dienos centrą ateidavo po kelis, paskui po keliolika žmonių, pamažu tapo įprasta, kad yra vieta Kaune, kur galima rinktis, pabūti. Keitėsi ir mūsų pačių suvokimai. Pvz., aš pati vietoje „benamis“ sakau tik „benamystę patiriantis žmogus“. Nes žodis ne tik gydo, bet ir gali žeisti. Sakydami „benamis“ tarsi užklijuojame etiketę. O benamystę patiriantis asmuo reiškia, kad jis šiandien tokioje situacijoje, tačiau neaišku, kas bus rytoj ar po metų“, – lygino Milita.

 

 

Per dienos centro gyvavimo istoriją buvę gražių pavyzdžių, kaip išsisprendžia situacijos. Žmonės susitvarko dokumentus, pradeda pamažu darbuotis ar nors truputį gyventi oriau. „Bet mes tikrai negalime pasigirti daugybe gražių istorijų“, – sako Kauno Caritas atstovė. – Tuomet, kai sutinkame benamystę patiriančius žmones, jų gyvenimas jau daug metų ritosi žemyn. Net ir sutikus mus jis gali toliau žemyn ristis. Tačiau mūsų tikslas – pristabdyti tai, kiek įmanoma“.

 

5, 10, 15 metų išlikti gyvenant gatvėje padeda išgyvenimo strategijos. „Mums rūpi, kad stiprėtų į centrą ateinančių žmonių suvokimas apie savo orumą. Nes jeigu viskas vis viena, aš jaučiuosi esantis šiukšlė ir nieko nevertas, man nesvarbu ir kad smirdžiu, negerai atrodau ar esu išgėręs. Jei tik taip mane mato kiti, tuomet, koks skirtumas? Tačiau kai nors truputį kilstelėjamas asmens orumas ir vertė, kad jis – irgi žmogus, tai gali pristabdyti ritimąsi“, – mano Milita.

 

 

Kaip rodo centro „Ateik“ darbuotojų ir savanorių patirtys, padeda paprastas, žmogiškas santykis. Viskas prasideda nuo: „Labas, kuo tu vardu? Prašom, užeik, pasidarysim arbatos“.

 

„Nepradedam iš karto „gelbėjimo operacijos“, – juokėsi Milita, – leidžiam žmogui sušilti, pabūti, apsiprasti. Centre galima paskaityti, pažaisti stalo žaidimų. Yra buvę netgi šaškių turnyrų, nes žmonės nori pasivaržyt. Stengiamės pakviesti įvairesnių žmonių, kad ne tik darbuotojų ir savanorių būtų: rengiame teminius susitikimus, organizuojam užimtumo veiklas. Juos pačius irgi kviečiame savanoriauti, pvz., sumeistrauti ar paruošti dovanėles, rūpintis gyvūnais prieglaudoje ir pan. Mūsų tikslas žmogui šiek tiek parodyti, kad jis irgi gali duoti, ne tik imti. Ir tas davimas – nebūtinai materialus“.

 

Per bendravimą su žmogumi stengiamasi užčiuopti jo gebėjimą ar pomėgį – ne ko žmogus nebegali, o ką dar galėtų.

 

 

„Dabar jau nebėra taip svetima visiems susėsti ratu, nebėra svetima aptarti, kokia bus savaitė ir kas mūsų laukia. Ateinantys nauji žmonės įsilieja ir jau patys centro lankytojai ratu sustato kėdes. Bendraujam, kalbamės. Būna ir iššūkių – nesusipratimų, konfliktų, vagysčių. Tai natūralu, nes būna daug žmonių ir kiekvienam dėl vieno ar kito skauda širdį. Būna, kauptos nuoskaudos sprogsta, tačiau apie tai irgi stengiamės kalbėtis, išgirsti ir tuos žmones“, – dalijosi Caritas bendradarbė.

 

Vasarą benamystę patiriantys žmonės su centro „Ateik“ darbuotojais ir savanoriais tradiciškai kur nors vyksta kartu. Kai kurie žmonės pirmą kartą jūrą pamato, kai kurie – tik po daugybės metų. 2016-aisiais, gailestingumo metais (2016) keturi centro lankytojai net popiežių Pranciškų aplankė – buvo nuvykę į Vatikaną.

„Man pačiai tai buvo unikali patirtis. Nesakyčiau, kad lengva savaitė kartu, bet tuo pačiu ir apdovanojanti.  Ypač – matyti, kaip žmogus, 17 metų praleidęs laisvės atėmimo įstaigoje, Romoje einant Kryžiaus kelią paprašytas nešti Lietuvos vėliavą išsitiesia – nes ne tik kaip žmogus pamatytas, bet ir pasirinktas atstovauti visai šaliai“, – dalijosi Milita.

 

 

Iššūkis, kurį akcentuoja socialiniai darbuotojai ir savanoriai – psichikos sveikatos problemos, kurios gal nėra atpažintos ar oficialiai patvirtintos paskiriant gydymą, bet akivaizdu, kad dalis benamystę patiriančių žmonių jų turi.

 

„Ne visada aišku, kada psichikos sveikatos problemos benamystės priežastis, o kada – pasekmė. Tačiau tai paliečia ir kitus centro lankytojus. Tenka ieškoti sprendimų, kurie ne visada lengvi. Jeigu žmogus pajėgia įsilieti į grupę, viskas gerai, bet kartais dėl to kyla konfliktų, kuriuos turime spręsti, kad ir žmogus nebūtų atmestas, bet ir nekentėtų kiti“, – dalijosi Milita.

 

 

Neturintiems namų saugi, šilta erdvė būti – reikalinga. Tačiau kodėl jauni žmonės, tarp kurių yra buvę ir studentų iš Turkijos, Prancūzijos, kitų šalių, renkasi savanorystę su žmonėmis, nuo kurių paprastai nusigręžiam?

 

Caritas dienos centre patiriantiems benamystę ATEIK

 

Kaip sakė Milita, tik pirmą kartą šiek tiek sunkiau ateiti į centrą, kur benamystę patiriantieji renkasi. Savanoriai pagal savo gebėjimus ima organizuoti įvairias veiklas: vieni protmūšį, kiti – susitikimus, bendrauja, žaidžia šaškėmis.

 

„Ką iš to gauna patys savanoriai? Galiu paliudyti, kad gauna daug, –  sakė socialinė darbuotoja. – Visų pirma – autentišką susitikimą: ne su stereotipu, kas yra benamystę patiriantis asmuo, o su juo pačiu. Centro lankytojai laukia savanorių, nors tikrai nelengvai leidžiasi į bendravimą. Turbūt tai ne tik natūralu, bet ir sveika: neturėtume tikėtis, kad iš karto su visais rasime ryšį. Natūralu, kad į naujai ateinančius savanorius, praktikantus dienos centro lankytojai žvelgia atsargiai: kodėl atėjo, ar ilgam? Todėl įsipareigojimas savanoriauti irgi labai svarbus: kiek aš rimtai apsisprendžiau ir kiek su tais žmonėmis būsiu, nes jie jautriai reaguoja į pasikeitimus“.

 

 

Buvimas su patiriančiais benamystę leidžia permąstyti, kaip matome tuos žmones jų nepažindami ir kaip keičiasi požiūris vis labiau pažįstant. Kiek mes galime juos priimti, kiek patys esam atviri ir galime eiti į santykį.

Būna savanorių, kurie dirbdami su pažeidžiamais žmonėmis labai sustiprėja patys. Milita prisiminė, kaip prieš kelerius metus vienas savanoris atėjo labai sudėtingoje savo paties situacijoje: gyveno įprastą gyvenimą ir staiga patyrė autoįvykį su rimtomis pasekmėmis sveikatai, iškrito iš darbo rinkos ir, nežinodamas, ką daryti, atėjo savanoriauti į centrą patiriantiems benamystę Kaune.

 

„Organizuodamas veiklas su medžiu jis gana intensyviai savanoriavo, pats vis labiau įsigalindamas veikti, kol grįžo į darbus. Man tai buvo gražus pavyzdys, kad susitinkame vieni su kitais kažko negalėdami, bet jeigu turime drąsos kurti ryšį, galime vieni kitus paauginti“, – sakė Milita.

 

Kaip pasidžiaugė Kauno Caritas atstovė, dienos centrą „Ateik“ remia ne tik Kazickų šeimos fondas, Vargdienių seserų vienuolija bei pavieniai privatūs rėmėjai, bet ir keletą metų Kauno miesto savivaldybė, taip paliudydama, kad mieste kiekvienas žmogus yra svarbus.

 

Centras „Ateik“ ir sriubos valgykla Kaune – ne vienintelės vietos, kur Caritas rūpinasi patiriančiais benamystę. Sostinėje Vilniaus arkivyskupijos Caritas įsteigęs laikinuosius namus, „Betanijos“ valgyklą bei socialinės pagalbos ir integracijos centrą, regionuose – be namų likę žmonės gali kreiptis pagalbos į Caritą parapijose.