Savo pirmajame apaštališkajame paraginime „Dilexi te“ popiežius Leonas pakartoja Pranciškaus raginimą, „kad visi krikščionys suprastų glaudų ryšį tarp Kristaus meilės ir jo kvietimo rūpintis vargšais“.

 

Popiežius Pranciškus šį paraginimą ruošė paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais, kaip jo enciklikos „Dilexit nos“ tęsinį.

 

Popiežius Leonas tekste sako: „Gavęs šį projektą kaip palikimą, džiaugiuosi galėdamas jį padaryti savu – pridėdamas keletą apmąstymų – ir vėl jį pasiūlyti savo pontifikato pradžioje, pridėdamas savo mylimo pirmtako troškimą, kad visi krikščionys suvoktų stiprų ryšį tarp Kristaus meilės ir jo kvietimo padaryti mus artimus vargšams.“

 

Visuomenė, kuri nusigręžia nuo kitų kančių, yra „serganti visuomenė“, pabrėžia Šventasis Tėvas, įspėdamas, jog dabartiniame „sėkmingame“ ir „privačiame“ modelyje gali atrodyti beprasmiška investuoti į tai, kad tie, likę nuošalyje, silpnieji ar mažiau gabūs, galėtų sėkmingai gyventi: „Visada kyla tas pats klausimas: ar mažiau gabūs, mažiau gebantys nėra žmonės? Ar silpnieji neturi tokio paties orumo kaip mes? Ar tie, kurie gimsta su mažesnėmis galimybėmis, yra mažiau vertingi kaip žmonės ir ar jie tiesiog turi tik išgyventi?“

 

Popiežiaus žodžiais, mūsų visuomenių vertė priklauso nuo atsakymo į šiuos klausimus, ir nuo to priklauso ir mūsų ateitis. Arba atgausime savo moralinį ir dvasinį orumą, arba krisime tarsi į purvo duobę. Jei nesustosime rimtai žiūrėti į viską, toliau atvirai ar slapta įteisinsime dabartinį paskirstymo modelį, kuriame mažuma mano turinti teisę vartoti tokiomis apimtimis, kurių neįmanoma aprėpti, nes mūsų planeta net negalėtų sutalpinti tokio vartojimo atliekų.“

 

Leonas XIV taip pat perspėja apie „rimtą trūkumą mūsų visuomenėse ir krikščionių bendruomenėse“. Faktas yra tas, kad daugelis abejingumo formų, su kuriomis šiandien susiduriame, „yra plačiai paplitusio gyvenimo būdo, kuris pasireiškia įvairiais, galbūt subtiliais, būdais, požymiai. Be to, kadangi visi esame taip susitelkę į savo poreikius, mus trikdo matyti kenčiantį žmogų, nes nenorime gaišti laiko kitų žmonių problemoms. Tai sergančios visuomenės simptomai, nes ji bando save kurti nusisukdama nuo kančios.“

 

Popiežius primena, kad Jėzus buvo kilęs iš neturtingos šeimos. „Dažnai savęs klausiu, kodėl, nepaisant Šventojo Rašto aiškumo apie vargšus, daugelis vis dar mano, kad gali neįsitraukti į vargšų globą.“

 

Cituodamas šv. Augustiną, jis sako: „Malonės mokytojas rūpinimąsi vargšais laikė konkrečiu tikėjimo nuoširdumo įrodymu. Kiekvienas, kuris teigia mylintis Dievą ir nejaučia užuojautos vargšams, meluoja... Ištikimybė Augustino mokymui reikalauja ne tik jo darbų studijavimo, bet ir pasirengimo radikaliai gyventi jo kvietimu atsiversti, kuris būtinai apima artimo meilės tarnystę.

 

Sužeistuose vargšų veiduose randame įspaustą nekaltųjų kančią ir todėl pačią Kristaus kančią, rašo jis.

Yra daug skurdo formų, sako jis – skurdas tų, kuriems trūksta materialinių išteklių, tų, kurie yra socialiai atskirti ir neturi galimybių išreikšti savo orumo ir gebėjimų, skurdas, moralinis ir dvasinis skurdas, kultūrinis skurdas, tų, kurie atsiduria asmeninio ar socialinio silpnumo ar trapumo būsenoje, tų, kurie neturi teisių, erdvės, laisvės.

 

„Šia prasme galima sakyti, kad įsipareigojimas vargšams ir socialinių bei struktūrinių skurdo priežasčių šalinimui, nors ir tapo svarbus pastaraisiais dešimtmečiais, vis dar nepakankamas; taip pat ir todėl, kad visuomenės, kuriose gyvename, dažnai teikia pirmenybę gyvenimo ir politinės orientacijos kriterijams, kuriems būdinga daugybė nelygybių. Todėl prie senųjų skurdo formų, apie kurias žinojome ir su kuriomis bandome kovoti, pridedamos naujos, kartais subtilesnės ir pavojingesnės skurdo formos. Šiuo požiūriu sveikintina, kad Jungtinės Tautos skurdo panaikinimą įvardijo kaip vieną iš Tūkstantmečio vystymosi tikslų.“

 

Jis kritikuoja turtingo elito atstovus, „kurie gyvena labai patogių ir prabangių sąlygų burbule, beveik kitame pasaulyje nei paprasti žmonės. Tai reiškia, kad vis dar gyvuoja – kartais gerai užmaskuota – kultūra, kuri atstumia kitus net to nesuvokdama ir abejingai toleruoja milijonus žmonių, mirštančių iš bado arba bandančių išgyventi žmogaus nevertomis sąlygomis.“

 

Užaugę itin nepalankioje padėtyje, išmokę išgyventi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, pasitikėdami Dievu, būdami tikri, kad niekas kitas į juos rimtai nežiūri, ir padėdami vieni kitiems tamsiausiais momentais, vargšai daug ko išmoko, tęsia jis. „Tie iš mūsų, kurie neturėjome panašios patirties, gyvenimo ant ribos, tikrai turime daug ko pasimokyti iš  vargšų patirties, kuri yra išminties šaltinis.“

 

Jis taip pat apmąsto moterų padėtį. „Nors kai kuriose šalyse stebimi svarbūs pokyčiai, „visuomenių organizacija visame pasaulyje dar toli gražu aiškiai neatspindi, kad moterys turi tokį patį orumą ir tokias pačias teises kaip ir vyrai. Žodžiais tvirtinami tam tikri dalykai, tačiau sprendimai ir realybė transliuoja kitą žinią“, „ypač jei galvojame apie skurdžiausias moteris.“

 

Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos Socialinio teisingumo departamento pirmininkas vyskupas Richardas Mothas palankiai įvertino dokumentą. Pasak jo, krikščioniškas gailestingumas turėtų įkvėpti mūsų, kaip Kristaus pasekėjų, kasdienį gyvenimą. Jėzus persekiojamiems pirmiesiems krikščionims pasakė: „Aš jus mylėjau“ ir mes esame pašaukti rodyti tokią pačią meilę vargšams, kokią Dievas jaučia mums. Be to, kaip pabrėžia „Dilexi te“, kiekvienas iš mūsų turime socialinę atsakomybę apsvarstyti, kaip elgiamės, kai kalbama apie žemiškų gėrybių įsigijimą ir vartojimą: pasaulio ištekliai skirti visiems. Mes negalime tarnauti ir Dievui, ir pinigams.

 

„Pritariu popiežiui Leonui, kai jis rašo: „Gailestingumas turi galią pakeisti realybę; tai tikra jėga, skatinanti pokyčius istorijoje“, – cituoja vyskupas R. Mothas, atkreipdamas dėmesį, jog katalikų labdaros organizacijos, tokios kaip „Cafod“ ir kitos, veikiančios Caritas tinkle Anglijoje ir Velse, jau seniai teikia pirmenybę vargšams. Kadangi daugelis šalių ir toliau susiduria su dideliu skurdu ir nuolatine pragyvenimo krize šalių viduje, šis raginimas yra savalaikis priminimas žodžiu ir darbu solidarizuotis su vargšais ir marginalizuojamais žmonėmis.

 

„Negalime būti abejingi kitų kančioms; turime dirbti bendrojo gėrio labui ir atkurti solidarumą tarp žmonių. Žinoma, yra ne tik materialus skurdas. Turime lygiai taip pat atsižvelgti į dvasinį, moralinį ir santykių skurdą, kuris gali kamuoti mūsų visuomenę net ir materialinės gerovės laikais“, – apibendrina Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos Socialinio teisingumo departamento pirmininkas.