Šiemet Pasaulinę ligonių dieną minime jau 29 kartą. Nors ši tema aktuali kiekvienais metais, tačiau šiemet į ją norisi atkreipti ypatingą dėmesį. Pandemijos patirtis keitė mūsų visų požiūrį tiek į ligonius, tiek į jais besirūpinančius sveikatos apsaugos institucijų darbuotojus. Šiame nelengvame laike įvyko ir svarbus, reikalingas pokytis. Vis dažniau dėmesys atkreipiamas į tuos, kurie neatlygintinai skiria savo laiko tam, kad pagelbėtų ligos užkluptiems žmonėms - savanorius. Popiežius Pranciškus šių metų Ligonių dienos žinioje sako, kad tokie žmonės atsiliepia į Jėzaus kvietimą „sustoti, išklausyti, užmegzti tiesioginį ir asmeninį santykį su kitu žmogumi, pajausti jam ar jai empatiją bei užuojautą, leistis paliečiamam kito kančios, kad įsipareigotume jam patarnauti“. Ką išgyvena tokiam artumui pasiryžę žmonės? Pasaulinės ligonių dienos proga dalinamės dviejų savanorių istorijomis, kurios ryžosi prisidėti prie pagalbos darbų.
***
Dar praėjusių metų gruodį Egidija pamatė, kad visoje Lietuvoje ieškomi savanoriai globos ir gydymo įstaigoms padėti. Ji nedvejojo, jautė, jog šioje srityje turi reikalingos patirties – sunkiu laiku jos pagalba gali praversti. Pradžioje savanorystės kelias nuvedė į globos įstaigą, kurioje sirgo bemaž visas personalas, globos namų gyventojai. Jos pagalba ten buvo itin reikalinga. Praėjus šiek tiek laiko ir padėčiai globos namuose tapus stabilesne, Egidija nusprendė keliauti ten, kur jos pagalbos reikėjo dar labiau – į ligoninę. Tuo laiku moteris turėjo laisvo laiko, kadangi darbe teko būti prastovose. Savanorystė ligoninėje buvo intensyvi – jai Egidija skyrė net 36 valandas per savaitę. Pradžioje teko administraciniai darbai, tokie kaip dokumentų pildymas, vėliau teko pabendrauti su ligoniais, matuoti jiems kraujospūdį, temperatūrą, keisti sauskelnes. Moteris ypač džiaugėsi tuo, jog ligoninės darbuotojai buvo draugiški, paslaugūs, nepraleisdavo progos padėkoti už pagalbą.
Šiuo metu Egidija laiminga – ligoninėje ji jau nebe savanorė, o darbuotoja ir sako, kad savanorystė gali pakeisti gyvenimą, jos bijoti tikrai nereikia. Tai, ką atiduodi savanorystėje, atgal grįžta šimteriopai.
Žydrūnė savanorystę pradėjo globos namuose ir iškart drąsiai žengė į covid-19 sergančiųjų skyrių. Ten rizika užsikrėsti išlieka visuomet, net ir vilkint reikalingas apsaugos priemones. Ji sako, kad ėjo savanoriauti, nes tiki, jog svarbius ir reikalingus darbus turi daryti pati, o ne laukti kol kažkas kitas tai atliks. Pandemiją ji palygina su karu: „Mums kariauti dabar tikrai lengva. Pagalvokite, užsidedame apsaugos priemones ir jau galime padaryti labai labai daug“. Tiesa, savanorystės pradžia buvo kiek sudėtinga – darbuotojams buvo sunku atrasti laiko paaiškinti, nuosekliai supažindinti su laukiančiomis veiklomis, kadangi jie patys išgyveno nežinią, netikrumą. Visa tai – dėl didžiulio darbo kiekio ir tempo. Naujai atvykusiai savanorei buvo paskirta plauti patalpas, kuriose gyvena covid-19 sergantys asmenys. Žydrūnei jos darbas pradžioje pasirodė nereikšmingas. Į galvą vis lindo mintys, kad ji tikrai galėtų padaryti daugiau. Tačiau praėjus kelioms savanorystės dienoms Žydrūnės požiūris keitėsi – ji pastebėjo, kad valydama patalpas gali išklausyti sergančius senelius, atsakyti į jų klausimus, įpilti vandens stiklinę. Bendravimas ir palaikymas – tai buvo svarbiausia, ką ji galėjo duoti. Ir būtent paprastas darbas jai suteikė šią galimybę.
***
Dėkojame visiems savanoriams, kurie skiria savo laiko pagelbėti ligoniams! Popiežius Pranciškus sako, kad visuomenė yra tuo žmogiškesnė, kuo labiau geba pasirūpinti savo silpnais ir kenčiančiais nariais. Ačiū, kad kuriate žmogišką ir brolišką visuomenę ir savo pavyzdžiu nešate šią svarbią žinią.
Jei susidomėjote galimybe savanoriauti socialinės globos įstaigose ar ligoninėse, kviečiame apsilankyti čia: Caritas savanorystė