„PIRMĄ KARTĄ PABANDŽIAU ALKOHOLIO BŪDAMAS DAR VISAI VAIKAS“
Kunigas Kęstutis Dvareckas dėl priklausomybės buvo praradęs viską. Šiuo metu Kęstutis vadovauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“. Ją pats įkūrė, o joje kartu gyvena įvairiomis priklausomybės formomis sergantys žmonės.
„Aš esu“ – tai dešimtmetį veikianti priklausomų asmenų bendruomenė, kuri buvo įkurta laiminant kardinolui Audriui Juozui Bačkiui 2009 metų pavasarį. Bendruomenėje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, ir dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus. Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, kuria siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą.
.jpg)
Paprastai priklausomybe susergama, kai susideda kelios priežastys – paveldimumas, socialiniai ar psichologiniai veiksniai. Priklausomybės ligos yra labai rimta problema, dėl kurios kenčia ne tik sergantis žmogus, bet ir jo artimieji. Daugelis sergančiųjų vis dar nepripažįsta sau ir artimiesiems, kad turi problemų dėl priklausomybės alkoholiui, narkotikams, azartiniams žaidimams, vaistams ar kitoms psichotropinėms medžiagoms, ir nesikreipia pagalbos, nors tam, atrodytų, sudarytos sąlygos.
***
„Pirmą kartą pabandžiau alkoholio būdamas dar visai vaikas. Kiek pamenu, man tebuvo ketveri ar penkeri, – savo priklausomybių istoriją pradeda pasakoti Algimantas, norėjęs likti anonimu. – Gimiau ir augau Druskininkuose. Tėvai turėjo nuosavą namą, ir pas mus vasaros laikotarpiu visados būdavo poilsiautojų. Vasarą atvažiuodavo daug žmonių, nuomodavome jiems kambarius, o vakarais vykdavo pasisėdėjimai su alkoholiu.
Atmenu, tėvai išeina į lauką parūkyti ar šiaip kokiais reikalais, o aš su kitais vaikais nuo stalo pradėdavome ragauti alkoholinius gėrimus. Degtinė, žinoma, nebuvo skani, bet likeris buvo malonesnio skonio, nors labiausiai man įsiminė romas. Mes, keturi vaikai, vieną taurelę visi drauge išgerdavome ir ne tiek apgirtę būdavome, kiek apsimesdavome, kad esame neblaivūs. Šokdavome, dainuodavome ar po stalu sulįsdavome. Tačiau visa tai buvo mano aktyvios priklausomybės pradžia.“
Algimantas prisipažino pirmą kartą prisigėręs būdamas maždaug aštuonerių, antroje klasėje, kai vyko tėvų draugų vestuvės.
„Mano draugai atėję į vestuves paprašė atnešti saldumynų. Tais laikais buvo visokių skanėstų: grybukų, šakočių, saldainių ir panašiai. Aš užėjau į salę, o visi buvo išėję šokti. Atėjau galvodamas, kad paimsiu saldumynų draugams, o ten sėdi pabrolys su pamerge. Jis manęs paklausė, ko man reikia. Atsakiau, kad atėjau draugams saldumynų. Tada pasikvietė mane, pripylė pilną stiklinę degtinės ir pasakė: „Jeigu išgersi, tai gali imti saldumynų, kiek nori.“ Labai gerai atsimenu, pamergė jam sakė, kad aš dar vaikas ir neturėtų man duoti degtinės. Pabrolys man: „Jei tu tikras vyras, tai dėl draugų viską padarysi.“ Kaipgi aš ne vyras, pamaniau. Ir susiverčiau visą degtinę sau į gerklę.
Sukosi lubos, vėmiau, buvo siaubinga naktis. Šis įvykis buvo mano pirma patirtis vartojant alkoholį. Šešiolikos metų pradėjau mokytis Kėdainiuose. Įstojau mokytis autošaltkalviu. Gyvendamas Kėdainiuose pradėjau vis dažniau vartoti alkoholį. Iš pradžių alus, paskui – ir stipresni gėrimai. Nuo mažens mokslai man sekėsi gerai, bet va – elgesys... Antrame kurse prisigėrę nuvažiavome į netoliese esantį kaimą. Ten vyko šokiai. Per muštynes vienam jaunam vaikinukui sulaužiau žandikaulį. Tuo gyvenimo laikotarpiu daug sportavau. Lankiau bokso treniruotes. Kai neblaivus sužalojau žmogų, mane iš treniruočių treneris išmetė. Treneris mus labai prižiūrėjo. Jis buvo reiklus ir visuomet skatino sportuoti. Negalėjome rūkyti ar vartoti alkoholio, tačiau po to, kai buvau išmestas iš bokso, paleidau vadeles.
Dar vieną momentą pamenu: kai man sukako 18 metų, parėjo į namus tėtis, tėtis išgerdavo gana stipriai. Parsinešė butelį degtinės ir sako: „Tau 18 metų suėjo, dabar tu jau tikras vyras. Turiu su kuo išgerti.“ Sėdėjau su tėčiu, gėrėme drauge degtinę, ir grįžto mama namo iš darbo. Už galvos susiėmė nuo to, kas namie vyksta. Dar, pamenu, tėvas sakė: „Viskas, juk sūnus pilnametis, jam galima.“ Taip anuomet viskas ir pasibaigė, mama papyko, pašaukė, bet tėčiui tai nebuvo svarbu. Tada išėjau į tarybinę armiją. Tarnavau Vokietijoje. Grįžus į Lietuvą iš karto buvo surengtos sutiktuvės. Vieni draugai grįžta iš kariuomenės, kiti jaunesni – išeina. Visa tai vyko gerus tris mėnesius, ir per juos mes nuolatos vartojome alkoholį. Vos ne kiekvieną dieną: tai išleistuvės, tai sutiktuvės. Buvau jaunas, dar prieš tai sportavęs, padarinių nejaučiau, man atrodė, kad visa tai, kas vyksta, yra normalu. Visi geria, visi linksminasi, pinigų yra, viskas kaip ir gerai, kol susipažinau su savo žmona. Netrukus ji pastojo. Po kiek laiko žmona pasakė: „Gal tu raminkis su alkoholiu.“ Bet aš tik klausdavau, ko ji iš manęs nori. Pinigus namo parnešu, o juk visi aplinkui geria, ne aš vienas toks.“
Netrukus įvyko nelaimė. Važiuodamas draugo automobiliu Algimantas pakliuvo į eismo įvykį. Avarija buvo stipri, automobilis atsitrenkė į medį.
„Vairavau automobilį aš, ir, kaip jau buvo įprasta, buvau neblaivus. Man lūžo šonkauliai, nosis, buvo daugybinių sumušimų. Draugas, buvęs automobilyje, važiavo neprisisegęs saugos diržo, todėl išlėkė pro priekinį langą. Galima dėkoti tik Dievui, kad nežuvome. Draugui buvo nustatyti vidutiniai kūno sužalojimai. Teismas man skyrė trejus metus lygtinai ir įpareigojo susirasti darbą. Iki tol aš niekur nebuvau dirbęs. Pinigų visados prasimanydavau kontrabandos keliais. Tada pirmą kartą įsidarbinau pagal įgytą specialybę autoservise. Darbdavys buvo mano pažįstamas, galima sakyti – draugas, todėl į mano išgėrimus žiūrėjo pro pirštus. Jam buvo svarbiausia, kad darbas būtų atliktas tinkamai ir laiku.
Tai tęsėsi apie penkerius metus. Darbo dienomis gal mažiau išgerdavau, bet vis tiek išgerdavau ir darbo dieną, nors alaus butelį, bet savaitgaliais viskas būdavo kur kas rimčiau. Tuomet žmonai pabodo mano gėrimas, ir ji reikalavo kreiptis į medikus arba grasino skyrybomis. Tuomet pirmą kartą kreipiausi pagalbos. Pakliuvau pas labai gerą specialistę, nes ne tai, kad iškart mane užkodavo, bet ji skaitė paskaitas apie alkoholizmą. Ji aiškino, kad tai yra liga. Tada supratau, kad tikrai problema yra. Juk nėra normalu gerti kiekvieną dieną ar neatsiminti, ką vakar veikei. Kažkaip pirmą kartą susimąsčiau, kad turiu problemų dėl alkoholizmo, nes anksčiau man atrodė, kad visi aplinkui geria, nors kuo toliau, tuo labiau ėmiau jausti pasekmes. Rytai darėsi vis sunkesni, be alkoholio buvo sunku ir darbus nudirbti.
Kad išeičiau iš namų, reikėdavo iš ryto nors alaus butelį išgerti. Tačiau po to, kai mane užkodavo, metus alkoholio nevartojau. Tačiau tie metai buvo labai keisti, nepasakyčiau, kad man sunku buvo negerti, bet tapau piktas, irzlus. Net žmona yra sakiusi: „Gal geriau tu būtum nesikodavęs. Šiaip nebuvau niekada agresyvus, išgėręs niekados nesikabinėdavau prie žmonių. Laukiau, kad greičiau sueitų metai, ir įsivaizdavau, kad išmoksiu vartoti alkoholį saikingai. Praėjus metams, Druskininkuose vyko kurorto šventė. Iš pradžių dar negalvojau apie alkoholį, bet šventėje išgėriau naminės giros. Kažkiek laipsnių ji turėjo, ir būtent po metų blaivybės, kai jau tikrai buvau švarus, išgėręs giros kažką pajutau. Kai išgėriau naminės giros, pagalvojau, kodėl gi neišgėrus alaus. Taip po truputį vėl viskas grįžo į savas vėžes.“
Algimanto žmona, matydama, kad situacija negerėja, pasiūlė važiuoti į užsienį. Juodu norėjo užsidirbti pinigų nuosavam būstui.
„Du mūsų vaikai buvo visai mažiukai, dar į mokyklą nėjo. Nusprendėme išvažiuoti, o aš galvojau, gal ten kažkaip pavyks nevartoti alkoholio. Tris mėnesius nevartojau, bet paskui vėl atsirado likimo draugų. Būdamas užsienyje pirmą kartą pabandžiau ir narkotinių medžiagų, bet tai man nepaliko didelio įspūdžio, nes buvau stipriai išgėręs.
Po metų grįžome su žmona į Lietuvą atostogų. Pamenu vaikų ašaras, kai mums reikėjo vėl išvažiuoti. Žmona išvažiavo, o aš likau su vaikais vienas. Grįžau dirbti į tą patį autoservisą. Porą pirmų mėnesių viskas buvo gerai, rūpinausi vaikais ir į darbą nueidavau, išgerdavau tik savaitgaliais. Bet po truputį viskas tik blogėjo. Vienas tų klientų, kuris atvažiuodavo į autoservisą, pasiūlė parūkyti žolės, galvojau: kodėl gi ne? Vėliau sako: gal „ratukų“ nori išbandyti? Kodėl gi ne, pamaniau. Tada pirmą kartą pabandžiau ekstazio, ir man labai patiko. Vėliau išmėginau ir amfetaminą Tai viskas ir prasidėjo, nors man narkotikai niekados nebuvo pirmoje vietoje. Nevartodavau narkotikų būdamas blaivus. Man vakarėlis be alkoholio buvo ne vakarėlis. Vėliau kažkaip išsiaiškinau, kad kokainas ar amfetaminas labai padeda po išgertuvių ryte. Reikia eiti į darbą, o neturi jėgų, ir narkotikai man labai padėdavo.
Buvo mano dukrytės gimtadienis, mes išgėrėme ir su broliu nuvažiavome pasimaudyti ežere. Tą dieną savo brolį mačiau paskutinį kartą. Jis nuskendo. Tai buvo mano pirmas užgėrimas, trukęs apie pusę metų. Birželio mėnesį įvyko nelaimė, ir aš gėriau beveik iki Naujųjų metų. Aš ištisai vartodavau alkoholį, man buvo niekas nesvarbu – nei tėvų reikalavimai ar prašymai negerti, ypač mamos, nei vaikų. Maniau, kad Dievas mane apleido ir nuskriaudė, atėmė iš manęs brolį. Klausiau savęs, kodėl taip įvyko. Kaltinau save, brolį ir Dievą. Kaltinau ir atstūmiau visus aplinkui, buvau pasinėręs į kažkokią beprotybę. Buvau apsileidęs, nesiprausęs, netvarkingas, sulysęs, į žmogų nepanašus. Kai matydavau save veidrodyje, baisu būdavo pasižiūrėti. Tuo metu galvojau apie mirtį, aš nenorėjau nieko. Žudytis bijojau, galvodavau: vis tiek gersiu tol, kol numirsiu.
Tada draugas man pasiūlė lankytis pas anoniminius alkoholikus. Nuėjęs pirmą kartą nelabai supratau, ką žmonės ten veikia. Paskaitęs 12 žingsnių programą, galvojau, kad tai yra visiška nesąmonė, man viskas atrodė kažkoks kosmosas. Bet po kodavimo mano gyvenime būdavo ir blaivybės laikotarpių. Galėdavau nevartoti alkoholio pusę metų, du ar keturis mėnesius. Kai negerdavau, stengdavausi visą savo laiką užpildyti darbu. Dirbdavau per kelis darbus, susirasdavau visokių pašalinių užsiėmimų. Mano gyvenime buvo tik darbas, darbas, darbas. Gyvenau vienas. Vaikai liko su žmona. Atrodo, dirbi, dirbi, o paskui pradedi galvoti, dėl ko stengiesi, kam dirbi, kam to reikia.“
Kai aplanko tokios mintys – užgeri, prisipažįsta Algimantas. Tada ima kankinti nepakeliamas kaltės jausmas.
„Klausdavau savęs, kodėl aš tai padariau. Kodėl vėl geriu? Jausdavau gėdą ir kaltę prieš darbdavį, prieš mamą, prieš vaikus. Jaučiamą kaltę bandydavau išpirkti pinigais, kelionėmis ar dovanomis. Dirbdavau per kelis darbus, stengiausi uždirbti kuo daugiau pinigų, viską bandžiau kompensuoti tokiu būdu. Nesusimąstydavau, kad vaikams ar mamai reikia bendravimo ir mano dėmesio. Viskas buvo sprendžiama pinigais.
Ir taip viskas vyko iki praėjusių metų.
Pinigų visuomet turėjau nemažai, todėl įsigyti alkoholio problemos nebuvo niekada. Kaip jau buvo įprasta, su draugu vartojau alkoholį. Tol, kol draugas, su kuriuo gėriau, iškvietė greitąją pagalbą. Tai buvo vienas tų laikotarpių, kai gėriau be pertraukos ilgą laiką. Diena su naktimi man buvo susimaišiusi. Nesvarbu – buvo rytas ar vakaras. Nesvarbu, koks metų laikas. Manęs niekas nedomino ir nekreipiau į nieką dėmesio. Tik atsikeli, geri, tamsu, šviesu, kažkaip nesigaudžiau.
Draugas iškvietė greitąją pagalbą, ir aš atsidūriau Vilniuje, tiksliau – Naujosios Vilnios ūmių psichozių skyriuje. Mane ištiko baltosios karštinės priepuolis. Aš nieko nepamenu, tik tiek, kad policija, kažkur mane veža, o tada… O tada aš atsibudau pririštas prie lovos. Ūmių psichozių skyriuje pririštas prie lovos praleidau keturias dienas. Ilgai galvojau, ką aš čia darau, kaip čia atsiradau, kažkokios nuotrupos galvoje. Policija, greitoji, bet nieko bendro šie vaizdiniai neturi. Prašiau, o gal ir maldavau skyriaus vedėjo, kad išleistų mane greičiau iš ligoninės. Sakiau jam, kad manęs darbai laukia. Skyriaus vedėjas man pasakė, jog niekur iš čia neišeisiu. Sakė: „Be dviejų savaičių iš čia tikrai neišeisi.“
Atsimenu, sėdėjau vieną vakarą žiūrėdamas pro langą. Buvo vasara, langai su grotomis, o aš žiūriu ir galvoju. Dieve, kiek aš laiko nemačiau nei dangaus, nei medžių, nemačiau nieko. Viskas, ką mačiau, tai tas pats stalas, tas pats butelis, stikliukas, tie patys draugai, tie patys pokalbiai apie nieką. Šimtus ir tūkstančius kartų girdėtos istorijos. Galvojau, kiek laiko nemačiau visko aplink save, tiesiog galvoje tokia mintis: „Dieve, kažką reikia daryti, padėk man.“
Pradėjau prašyti Dievo pagalbos ir prisiminiau, kad mama man yra siūliusi kreiptis pagalbos į kunigą Kęstutį Dvarecką. Bet kol vartoji alkoholį, kažkaip pradedi žadėti, kad tikrai susiimsi, tikrai kažką darysi. Kad pats viską gali išspręsti. Pažadai, kad daugiau niekada negersiu, tampa kasdienybe. Būdamas ligoninėje paskambinau mamai ir paprašiau, kad duotų Kęstučio telefoną. Aš tada sakiau Kęstučiui: arba į bendruomenę pusei metų užsidarau, arba išvis nieko. Jis man leido atvažiuoti pas jį.“
Pirmos dienos bendruomenėje vyrui buvo nelengvos. Nauja aplinka, nauji žmonės.
„Galvojau, ką darau, kaip čia sugalvojau savo noru pusei metų užsidaryti. Buvo kilę įvairių minčių. Norėjau susikrauti daiktus ir bėgti. Jeigu vien dėl savęs eičiau sveikimo keliu, kažin ar būčiau ryžęsis. Gerdamas aš kaip tas uraganas įsukau daugybę aplinkinių žmonių. Artimuosius, draugus ir darbdavius. Visi aplinkui kentėjo nuo mano vartojimo. Vis dėlto daug metų mano galvoje buvo mintis, kad išmoksiu vartoti saikingai. Ši mintis manęs niekada neapleido. Būdamas bendruomenėje, dirbdamas su specialistais, galų gale supratau, kad niekada gyvenime saikingai vartoti tikrai nepavyks.
Dabar labai džiaugiuosi, kai matau, kaip džiaugiasi mano vaikai, kaip džiaugiasi mama ir draugė. Šeimos palaikymas man labai daug reiškia. Turbūt nebuvo nė vieno savaitgalio, kad ko nors iš artimųjų nebūtų su manimi. Arba motina, arba vaikai, arba draugė atvažiuoja aplankyti. Visuomet jutau didelį artimųjų palaikymą. Bendruomenėje yra žmonių, kurie artimųjų ar neturi, arba įpykę tiek, kad tiesiog nelanko. Nėra pasitikėjimo. Kol kas aš džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu. Tikiuosi, kad bus taip ir toliau.“
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“
Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas
El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt
Šv. Stepono g. 37, Vilnius
El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM
Tel. +370 699 68 409
Šaltinis: bernardinai.lt http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-09-pirma-karta-pabandziau-alkoholio-budamas-dar-visai-vaikas/175248