Gegužę minima Motinos diena, viena iš tradicinių metinių švenčių, kurias mini Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namų gyventojos. Šiemet kartu su Vilniaus arkivyskupijos Carito bendruomene dalyvaus šv. Mišiose už Motinos ir vaiko namuose gyvenančias mamas ir jų vaikus, darbuotojus ir savanorius.
Po to – agapė ir mamų su vaikais fotosesija, kurią dovanoja vienas iš savanorių. Gražiausios kiekvienos mamos nuotraukos bus įrėmintos ir papuoš jų kambarius. Dažniausiai mamos pasirenka ne savo, bet vaikų nuotraukas.
Šešiolika metų Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namams vadovaujanti Vida Neverovič-Morkūnienė šių namų gyventojas meiliai vadina „mamomis“ neslėpdama, kad jai ir nedideliam kolektyvui tenka paplušėti ir prisidedant prie šių namų gyventojų socialinių įgūdžių ugdymo, ir rengiant su jomis šventes, net gimtadienius.
– Kaip paprastai jūsų namų gyventojos švenčia Motinos dieną?
– Įvairiai. Kartais einame į boulingą, surengiame išvyką ar tiesiog valgome picą.
Deja, bet dažniausiai visos šventimo idėjos ir iniciatyvos kyla iš mūsų darbuotojų, nes netgi mūsų gyventojoms duodant pinigų, kad pačios susiorganizuotų šventę, tokią kokios norėtų, jos neskuba tai daryti. Tenka išgirsti: „Kodėl ne kita, o aš turiu kažką padaryti“, bet labai džiaugiamės, kai atsiranda viena kita iniciatyvesnė moteris. Šiuo metu pas mus gyvena septynios vienišos mamos, kurioms labai sunkiai ateina sprendimai ką už siūlomus pinigus išsirinkti ir kartu su vaikais nuveikti.
– Ar kaskart jums tenka atlaikyti „mamų“ pasipriešinimą?
– Dažniausiai, nors vėliau išgirstame ir atsiliepimų, kad šventė ar išvyka paliko puikių įspūdžių. Kartą per metus „mamos“ su vaikais išvažiuoja į savaitės trukmės stovyklą pajūryje. Gaila, bet didelio entuziazmo nebūna, nors viskas apmokėta, suplanuotas turiningas laisvalaikis su jūrų muziejaus lankymu, piešimo užsiėmimais ir pan. Tenka paplušėti, kol išsiruošiame į stovyklą, bet džiaugiamės, kad paskui gyventojos ir vaikai tokias atostogas ilgai atsimena kaip gerus įspūdžius, nors prieš tai burbama, kad per prievartą reikia kažkur išvažiuoti.
Moterų nenoras, kova, priešprieša mums atima daug jėgų, bet vėliau labai džiaugiamės, kad mums vis tik pasiseka, šios sėkmės įprasmina nelengvą kasdienį darbą.
– Pas jus patenka socialiai pažeistos moterys. Kiek stiprus jų motinystės instinktas?
– Būti mama mūsų „mamos“ nori, nes jos turi ir kitą pasirinkimą – gyventi patogiai vienos ir palikti savo vaiką auginti kitiems. Kad jos tikrai nori auginti savo vaikus rodo tai, jog ateina pas mus, kur „ant galvos“ gauna kelių žmonių kolektyvą: mane, kaip vadovę, psichologę, dvi socialines darbuotojas, savanorių koordinatorę, padedantį joms kurti naują savo gyvenimą.
Bėda ta, kad mūsų mamos nemoka būti su vaikais, nes jos užaugo visai kitoje kultūroje, kur smurtas, šaukimas ant vaiko, pakeltas tonas, neretai ir badas buvo norma. Mes daug dirbame su moterimis, kol jos mokosi būti kitokiomis.
Šeimoms teikiame įvairiapusę pagalbą: dvasinę, socialinę, psichologinę ir materialinę. Sutelkiame mažą namų bendruomenę ir siekiame joje ugdyti krikščioniškas vertybes bei šeimos sąmoningumą ir atsakomybę. Kartu su mamomis ir mažyliais mokomės sutarti, darbuotis, tvarkytis, pasirūpinti vienas kitu ir savimi, įveikti didelius ir mažus pasaulio iššūkius, rengiamės tolesniam savarankiškam gyvenimui.
Moterims siūlome specialistų pagalbą: psichologo, socialinio darbuotojo, priklausomybių konsultanto ir pozityvios tėvystės specialisto. Taip pat pagal poreikį joms teikiame individualias ar šeimos konsultacijas.
Mūsų namuose visos veiklos ir užsiėmimai, išskyrus Šv. Mišias, gyventojoms yra privalomi.
– Kokie keliai moteris atveda į Motinos ir vaiko namus?
– Dažniausiai pas mus jos ateina ne pačios, bet atsiunčia įvairios institucijos. Šiemet daugiausiai atvedė vaikų teisių apsaugos specialistai arba šeimos atvejo vadybininkai, pažįstantys šeimą ir matantys, kad motinai sunkiai sekasi savarankiškai spręsti iškylančias problemas, kad ji negali užtikrinti vaiko saugumo, dažnai – ir jo bazinių poreikių, todėl jai būtų pravartu pagyventi pas mus.
Pagrindinė problema – šios moterys neturi reikiamų motinystės ir socialinių įgūdžių. Dažniausiai ir jų benamystė atsiranda tik todėl, kad neturi socialinių įgūdžių, o šie nesusiformavo, nes augo socialiai pažeidžiamose šeimose, kur tėvai gėrė, gyveno skurde iš socialinių pašalpų, nebuvo pakankamai maisto. Tokioje aplinkoje mergaitės užaugo, tokią sampratą apie šeimą ir atsinešė. Tėvams jos nerūpėjo, todėl turėjo laisvę nieko nedaryti, neišmoko elementariausių dalykų, todėl natūraliai nesusiformavo socialiniai įgūdžiai.
– Koks būtų statistinis jūsų mamos „portretas“?
– Vidutinis amžius – 26–27-eri metai. Nors pas mus patenka ir emancipuotos paauglės, ir apie 45-erių metų mamos.
Jeigu pas mus ateina jaunos mergaitės, jos dažniausiai būna iš globos įstaigų. Jeigu vyresnės, tuomet turi keletą vaikų, iš kurių vyresnius augina giminės ar svetimi, o jauniausią jau bando auginti pati mama. Vienoms tai pasiseka, kitoms nelabai, vis tik pirmųjų daugiau.
– Kokių konkrečių socialinių įgūdžių neturi šios moterys?
– Įvairiausių, pavyzdžiui, mūsų „mamoms“ iššūkis – atsikelti laiku. Norint mūsų gyventojas pakelti 9 val. ryto darbuotojoms tenka pakovoti, nors jos augina vaikus, tačiau ir jie yra įpratę keltis kada nori ir per dieną numigti tiek kartų, kiek nori. Kiti pavyzdžiai, vaiko galima nevežti į darželį tik dėl to, kad lauke lyja, o kilus menkam konfliktui darbe jis paprasčiausiai metamas.
Praktiškai visos „mamos“ ateina turėdamos didelių skolų, prisiėmusios greitųjų kreditų, kurių sumos siekia tūkstančius eurų. Man kelia nuostabą tai, kad žmogus, gyvenantis iš socialinių pašalpų, vis dar gali imti įspūdingo dydžio greituosius kreditus. Tai mums kelia dar vieną iššūkį, nes kol moterys gyvena pas mus, stengiamės motyvuoti moteris skolas po truputį grąžinti.
Mūsų namuose nėra valytojos, todėl pagal grafiką mamos pačios tvarkosi patalpas. Kita taisyklė – namo reikia grįžti iki 20 val. Stengiamės įdiegti rutiną, kad maži vaikai turi būti laiku maitinami, prausiami, migdomi, privalo eiti į darželį ar mokyklą, ruošti pamokas.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad „mamos“ neturėjo tėvų, kurie vestų jas ir rodytų būdą, kaip reikia gyventi ir formuotų elementariausius socialinius įgūdžius.
Žinoma, sulaukiame daugybės klausimų kodėl tą ar aną reikia daryti, bet kai moterys palieka mūsų namus arba, jų teigimu, išeina į laisvę, jos dažnai gyvena taip pat, kaip pas mus – turi susiformavusią šeimos tvarką ir taisykles. Tai mus labai džiugina.
– Ar gyvendamos pas jus moterys susidraugauja tarpusavyje?
– Mes sakome, kad nesame įstaiga, o bendruomenė, kurią patys kartu buriame, kuriame, skatiname savipagalbą. Nėra paprasta, didelių draugysčių nebūna. Žinoma, dalis „mamų“ bendrauja tarpusavyje ir išėjusios iš mūsų namų, bet tai nedažnas reiškinys, nes nėra atjautos, kad jos yra vienodoje situacijoje. Labiau vyrauja kova už būvį ir lygybės principas – visiems vienodai, bet be didelių draugysčių.
– Iš ko išlaikomi Mamos ir vaiko namai, tenkinami poreikiai?
– Turime siekiamybę, kad mūsų mamos dirbtų, tačiau ne visada pavyksta padėti susirasti darbą, todėl dirbančiųjų nėra daug.
Mums atrodo teisinga, jog moterys turi susimokėti už gyvenimą namuose. Taip ugdomas planavimo įgūdis, jog negali visko gauti dykai, o savo pašalpą sudėlioji pagal savo pajamas ir išlaidas. Tai reiškia ir tai, kad moterys nesijaučia išlaikytinėmis.
Mokestis labiau simbolinis. Naujos mamos pirmą mėnesį nemoka, vėliau suma už mokesčius suaugusiajam siekia apie 24 eurus, vaikui –12 eurų. Moterų mokestis už būstą sudaro tik 1 proc. visų mūsų namų biudžeto, tačiau toks prisidėjimas mums atrodo labai svarbus.
Žinoma, jeigu atvažiuoja moteris, kuri absoliučiai nieko neturi, visada padedame ir pasirūpiname, kad turėtų maisto ir apsirengti, tačiau paprastai maistu „mamos“ pasirūpina pačios. Anksčiau pirkdavome maistą iš mūsų lėšų, bet pastebėjome, kad dalis jo buvo tiesiog iššvaistoma, todėl dar kartą priėjome išvados, kad žmogus visko negali gauti dykai, o dalies savo poreikių patenkinimu turi pasirūpinti pats.
Ne paslaptis, kad yra „mamų“, nemokančių pasigaminti maisto, tuomet jai padeda mūsų socialinė darbuotoja. Mūsų gyventojas reikia motyvuoti, kad jos priimtų siūlomą pagalbą. Dažnai tenka išgirsti: „Nenoriu, nemoku ir man gerai“, bet mūsų matymas, kad jos turi mokytis ir gebėti išgyventi iš savo gaunamų pajamų.
Siekiame, kad moterys dėtų pastangas dirbti, užsidirbti ir save išlaikyti, tuomet ir visuomenė jas gerbs labiau ir jų savivertė bus didesnė. Pamenu, atėjo viena mūsų gyventojų ir man sako: „Vida, aš tokia dabar kaip jūs, nes pati užsidirbu ir nebegyvenu iš socialinių pašalpų.“
– Pasidalinkite sėkmės istorija.
– Tikrai turime daug istorijų su laimingomis pabaigomis. Pas mus gyveno mama su dešimties metų vaiku. Kai ji atėjo į mūsų namus, turėjo priklausomybę nuo alkoholio, buvo arši, smurtaujanti. Mes, darbuotojos, svarstėme kiek ilgai atlaikysime agresyvų moters elgesį, pakeltą toną, nors puikiai supratome iš kur ir kodėl ji tokia. Gyveno pusmetį, o kolektyvas ištvėrė jos elgesį. Moteris sunkiai kabinosi į gyvenimą, metė gerti, stengėsi, mokėsi ir dabar ji dirba lankomosios priežiūros specialiste, prižiūri pagyvenusius ir neįgalius žmonės. Jai sekasi, o mums tai – didelis džiaugsmas. Ši istorija nesena, pernykštė, o moteris tapo mūsų savanore ir savanoriauja savaitgaliais.
Kita sėkmės istorija. Turėjome ištekėjusią paauglę, kurios vaikelį tuo metu laikinai augino anyta. Jauna moteris neturėjo jokių socialinių įgūdžių, buvo labai netvarkinga. Ją mažą paliko mama, o kaip mokėjo, taip augino tėtis ir močiutė. Ilgiau kaip metus ji gyveno pas mus, o per tą laiką susigrąžino vaikelį, kuris tuoj eis į mokyklą, baigė užimtumo tarnybos kursus, įsidarbino. Šiuo metu dirba, rūpinasi vaiku. Iš paauglės mūsų akyse ji užaugo į jauną gražią moterį. Iki šiol išlaikėme su ja gerą santykį, ji mums paskambina, pasikalbame kaip jai sekasi.
Būtent tokios istorijos įkvepia dirbti ir neprarasti vilties mūsų darbe. Džiugina, kad laimingai pasibaigusių moterų istorijų turime nemažai.
– Kaip dažnai jūsų buvusios globotinės sugrįžta pas jus pačios padėti likimo sesėms?
– Turime ne vieną gražų pavyzdį, kai „mamos“, kurios išsikapsto iš savo bėdų, sėkmingai dirba, kuria gyvenimą ir sugrįžta mums padėti kaip savanorės, ir kaip, galima sakyti, savotiškos rėmėjos. Viena mūsų globotinė įsikūrė Druskininkuose, dirba sanatorijoje, suorganizavo paramos mūsų mamoms akciją, kita buvusi gyventoja dovanoja maisto produktų. Kitos tampa mūsų namų savanorėmis.
Labai džiaugiamės, kai jų gyvenimai dėliojasi ir prisimename kiek buvo kovos, kad „mamos“ stotųsi ant kojų. Bet tai ir yra mūsų darbo prasmė.
Ačiū už pokalbį.
