Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Benamiai

Kiekvieną rytą išeiti iš savo namų ir sugrįžti atgal į juos atrodo vienas paprasčiausių dalykų. Deja, ne visiems. Spalio 10-oji – Pasaulinė benamystės diena, o tuo pačiu ir proga atsigręžti į tą visuomenės dalį, kuri dažnai nėra matoma.

Kauno arkivyskupijos „Caritui“ priklausančiame dienos centre „Ateik“ dirbanti socialinė darbuotoja Ernesta Prapuolenė sako, kad sąvoka „benamystė“ kartais yra suprantama per siaurai, o ji pati galėtų ilgai pasakoti istorijas žmonių, atsidūrusių kitapus mums įprasto gyvenimo slenksčio.

„Kiekvieno šių žmonių gyvenime yra istorijos“, – sakė šeštadienį šiame dienos centre apsilankęs ir su jo lankytojais bendravęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

Bendrystė yra žmogaus gyvenimas

– Spalio 10-oji – Pasaulinė benamystės diena. Kas yra benamystė šiuolaikiniame pasaulyje? – 15min paklausė K.Kėvalo.

– Du svarbiausi dalykai. Pirmiausia, tai elementaraus saugumo praradimas ir tada – neapsakomas vienišumo jausmas. Atrodo, kad visas pasaulis eina pro šalį. Kaip sako čia esantys žmonės: žiūri į platų dangų su žvaigždėmis, ir esi vienas.

Patys žmonės akcentuoja vienatvės arba vienišumo problemą – ją paminėjo beveik visi. Jie dažnai praranda santykį su savo šeima, su gimine, yra nepriimti arba dėl kokių nors konfliktų išsiskyrę keliai.

Benamystės centras sprendžia pirmiausia vienatvės dramą ir pasiūlo bendrystę, ką žmonės labiausiai ir vertina. Jie nėra vieni, gali pabūti su kitu žmogumi. Juk žmogaus prigimtis šaukiasi bendrystės.

O istorijos... Kai kurios neįtikėtinos, kai kurios realios ir kiekvieną galinčios ištikti. Pavyzdžiui, užklupusi liga, kuri sugriauna gyvenimą, arba žmogus, pradėjęs verslą, užstato savo namus, tada jam nepasiseka ir atsiduria gatvėje. Kiti žmonės neturi socialinio įgūdžio, dalis žmonių kalba apie priklausomybės problemas.

Istorijų – įvairiausių. Bet galėtume surasti vieną bendrą bruožą – tai saugumo, natūralių santykių praradimas ir išgyvenama vienatvė.

– Koks galėtų ar turėtų būti visuomenės požiūris į šiuos žmones?

– Visų pirma – mūsų laikysena tokių žmonių atžvilgiu. Patys centro darbuotojai liudija labai įdomų dalyką. Kad jie, anksčiau pamatę tokį žmogų gatvėje, privengdavo jo, o ką jau kalbėti apie užkalbinimą. Truputį gąsdino, nes toks žmogus ir rengiasi kitaip, ir atrodo kitaip, pagaliau – jei jis išgėręs, tai dar labiau atstumia. Žmonės jų šalinasi.

Bet kiekvieno jų gyvenime yra istorijos. Šiandien kaip tik viena moteris pasidalino labai realia istorija. Ilgus metus ji nuomojosi butą, paskui namas buvo renovuotas, o nuomos kaina pakilo. Ji nebegalėjo išsimokėti, atsidūrė gatvėje. Tokia beveik įprasta istorija, kai normalus žmogus, gaunantis pensiją, gyvenantis paprastą gyvenimą dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų atsiduria gatvėje. Mes į tą žmogų žiūrime kaip į asocialų, nors tai – eilinio žmogaus istorija.

Mūsų požiūris į tuos žmones? Pati aukščiausia meilės forma – prieiti ir pakalbinti, paklausti, kas jo gyvenime atsitiko, gal reikia pagalbos. Tie žmonės išgyvena didžiulį stresą, pradeda blaškytis, pasimeta, nes ne visi turi išsilavinimą, žinių, kur ieškoti pagalbos.

Bet egzistuoja centrai, egzistuoja nakvynės namai – suteikus tokią informaciją, galima žmogų išgelbėti nuo gatvės gyvenimo. Kai kada – išgelbėti net jo gyvybę. Nes žinome, kad žmogus, neradęs būsto ar šiltesnio kambario, gatvėje gali sušalti.

– Kai šią savaitę šiame centre lankiausi pati, man išėjus kirbėjo klausimas: o kiek vidinės benamystės yra kiekviename iš mūsų? Širdies benamystės, empatijos benamystės. Kokios jūsų mintys po pokalbio su centro lankytojais?

– Pirmiausia, matydami šiuos žmones, mes patys permąstome savo gyvenimus. Kokia Dievo dovana, kad aš turiu stogą, turiu draugus, bičiulius, lėkštę maisto. Atrodo, tokie įprasti dalykai, bet tu pradedi juos vertinti, supranti, kad gali gyvenimas pasikeisti, gali atsirasti jų vietoje.

Kalbantis su jais, tu supranti, kad pats svarbiausias dalykas gyvenime yra bendravimas. Daug dalykų išsispręstų galbūt ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose, jeigu mes patys neužsidarytume į savo vienatvės, į savo benamystės formas. Gali turėti ir gražius namus, ir gerus darbus, tačiau tam tikra prasme būti benamis – dėl to, kad nesijauti bendrystėje, vienybėje su kitu žmogumi.

Žmonės, patekę į kraštutines gyvenimo situacijas, liudija, kaip svarbi, kaip gelbėjanti yra bendrystė, kad ji yra žmogaus gyvenimas.

Aplankius šiuos namus, į širdį ateina ramybė ir džiaugsmas, kad pavyko pabūti, pasikalbėti, kitam žmogui padovanoti savo laiko ir ne tik pradžiuginti juos, bet ir jie pradžiugina tave. Supranti, kad gyvenimas yra labai brangi dovana ir ją reikia vertinti. Santykius, įprastas gyvenime esančias dovanas – stogą virš galvos, artimą žmogų, maistą. Visa tai įprasta, bet tai yra Dievo dovana.

Ir, žinoma, mums labai svarbu išgyventi dvasinį ryšį. Nes jei tu kitam padedi – galiausiai padedi ir sau pačiam. Ypatingas paradoksas, kad kas dirba su šiais žmonėmis, pajaučia savo gyvenime širdies ramybę ir kad prasmingai padovanojo save, praleido laiką.

Pamestų žmonių gyvenimai

Pasak E.Prapuolenės, šio dienos centro veiklą finansuoja Kauno miesto savivaldybė, Kauno arkivyskupijos „Caritas“, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija ir Kazickų fondas.

Šešias dienas per savaitę po keturias valandas kasdien čia laiką gali leisti tie, kurie neturi namų. Tačiau ne tik – kelias valandas kitokio gyvenimo ir bendravimo čia randa ir senyvi vieniši žmonės.

„Jie ateina čia sušilti, išgerti kavos, pabūti, pabendrauti, pasinaudoti dušu. Tai žmonės, susidūrę su šeimos, visuomenės atmetimu, patys užaugę vaikų namuose, su skausmingomis patirtimis.

Kai jau pažįstu juos, žinau jų istorijas, suprantu, kad beveik visi turėję labai sunkias vaikystes, jie arba augo vaikų namuose, arba jų šeimose buvo smurtas, alkoholis. Visa tai eina iš kartos į kartą.