Sekmadienį, lapkričio 16-ąją visame pasaulyje minint Vargstančiųjų dieną, Lietuvos bažnyčiose tradiciškai šventinamos Carito žvakelės. Aukoti pagalbai vargstantiems kaip padėką parsinešant rūpesčio vieni kitais simbolį – „Gerumas mus vienija“ žvakelę – iki Šv. Kalėdų bus galima bažnyčiose, parapijose, Caritas centruose, o taip pat ir kai kuriose parduotuvėse.

 

Už prisidėjimą prie Carito misijos aukotojams dėkos ne tik savanoriai. „Gerumas mus vienija“ žvakeles geradariams dovanos ir Carito pagalbą gaunantys ar gavę žmonės.

 

„Kaip rodo mūsų patirtis, net radikaliausias vargo formas – benamystę, gilų skurdą – patiriantys žmonės nariai nori prisidėti prie gerumo darbų. Dienos centro patiriantiems vienišumą ir benamystę „Ateik“ lankytojai įrenginėjo Carito humanitarinį centrą Kaune, buvę Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinųjų namų gyventojai prisiima atsakomybę už tvarkos palaikymą, padėdami stotis ant kojų kitiems. Kiekviena Carito žvakelė – taip pat gyvenimo išbandymus patiriančių rankų paliesta. Carito žvakių dirbtuvėse jas liejantys žmonės stiprina bendravimo komandoje, laiko, darbų planavimo bei socialinius įgūdžius, kad galėtų lengviau grįžti į darbo rinką“, – vardija Lietuvos Carito generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė.

 

 

Prieš Šv. Kalėdas renkamos aukos padeda pasiekti ir tuos, kurie negali viešinti savo istorijų norėdami nuo patyčių apsaugoti vaikus, šeimas ar kad patys neatlaikytų viešumo. Prisidėti prie Carito misijos, pasitikint, kad skirtos lėšos pasitarnaus ten, kur labiausiai reikia, M. Žičkutė-Lindžienė kviečia aukojant ne tik bažnyčiose ar parduotuvėse sutiktiems Carito savanoriams, bet ir pervedant auką į specialią akcijos „Gerumas mus vienija“ sąskaitą: Lietuvos Caritas, LT53 7300 0100 0223 8929.

 

 

 

Padėti vargšams – ne gailestingumo, bet visų pirma – teisingumo klausimas, – Žinioje 9-ajai Pasaulinei Vargstančiųjų dienai pabrėžia popiežius Leonas XIV. Pasak Šventojo Tėvo, vargšai Bažnyčiai nėra antraeilės svarbos, jie mūsų mylimi broliai ir seserys, nes savo gyvenimu, žodžiais ir išmintimi supažindina mus su Evangelijos tiesa.

 

„Pasaulinės vargstančiųjų dienos minėjimas skirtas priminti mūsų bendruomenėms, kad vargstantieji yra visos mūsų pastoracinės veiklos centre. Tai pasakytina ne tik apie Bažnyčios karitatyvinę veiklą, bet ir apie Bažnyčios švenčiamą ir skelbiamą žinią. Dievas prisiėmė jų vargą, kad mus praturtintų jų balsais, jų istorijomis ir veidais. Visi be išimties vargo pavidalai kviečia mus konkrečiai išgyventi Evangeliją ir rodyti veiksmingus vilties ženklus“, – rašo popiežius.

 

Pristatydamas šiųmetinės Žinios Vargstančiųjų dienai temą – Tu esi mano viltis, Viešpatie – Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, jog šie žodžiai liejasi iš širdies, slegiamos didelių sunkumų. Tačiau gyvenimo išbandymuose vilties teikia tvirtas ir drąsinantis tikrumas dėl Dievo meilės, kurią Šventoji Dvasia išliejo į mūsų širdis.

 

„Pripažindami, kad Dievas yra mūsų pirmoji ir vienintelė viltis, mes taip pat pereiname nuo trumpalaikių vilčių prie ilgalaikės vilties“, – rašo popiežius Leonas VIX.

 

 

„Viltis gimsta iš tikėjimo, jis maitina ir palaiko ją remdamasis meile, kuri yra visų dorybių motina. O meilė yra tai, ko mums reikia šiandien, dabar. Ji nėra pažadas, bet tikrovė, į kurią žvelgiame su džiaugsmu ir atsakomybe: ji įtraukia mus, nukreipdama mūsų sprendimus bendram gėriui. O kam trūksta meilės, tas ne tik stokoja tikėjimo ir vilties, bet ir atima viltį iš savo artimo“, – primindamas Katekizmą, jog meilė yra „didžiausias socialinis įsakymas“, rašo popiežius Leonas XIV.

 

Pasak jo, skurdas turi struktūrines priežastis, kurias reikia spręsti ir pašalinti. Kol tai vyksta, visi esame kviečiami kurti naujus vilties ženklus, liudijančius krikščioniškąją meilę, kaip tai darė daugybė šventųjų visais amžiais. Pavyzdžiui, ligoninės ir mokyklos yra institucijos, įsteigtos priimti silpniausius ir atstumtuosius. Jos turėtų būti įtrauktos į kiekvienos šalies viešąją politiką, tačiau karai ir nelygybė dažnai trukdo tai įgyvendinti. Šiandien vilties ženklais vis dažniau tampa šeimyniniai globos namai, bendruomeniniai namai nepilnamečiams, išklausymo ir priėmimo centrai, valgyklos vargšams, nakvynės namai, atviros bendruomeninio švietimo iniciatyvos. Į daugybę šių dažnai nepastebimų ženklų galbūt neatkreipiame dėmesio, tačiau jie yra labai svarbūs, nes padeda atsikratyti abejingumo ir skatina įsitraukti į įvairiausią savanorišką veiklą!

 

 

Susiduriant su vis naujomis skurdinimo bangomis, kyla pavojus priprasti ir pasiduoti, – atkreipia dėmesį popiežius. Kiekvieną dieną sutinkame vargstančių ar nuskurdintų žmonių; kartais gali atsitikti taip, kad ir patys turime mažiau, prarandame tai, kas anksčiau atrodė garantuota: būstą, pakankamą kasdienį maistą, prieigą prie sveikatos priežiūros, gero lygio išsilavinimą ir informacijos galimybę, religijos ir saviraiškos laisvę.

 

Tačiau padėti vargšams pirmiausia yra teisingumo, o ne gailestingumo klausimas. „Tu duodi duonos alkanam, bet geriau būtų, jei niekas nebūtų alkanas, net jei dėl to nebūtų kam duoti. Tu duodi drabužių nuogam, bet būtų daug geriau, jei visi turėtų drabužių ir nebūtų to skurdo“, – Šventąjį Augustiną primena popiežius, vildamasis, kad šie Jubiliejaus metai paskatins plėtoti politikos priemones, skirtas kovai su senomis ir naujomis skurdo formomis, taip pat įgyvendinti naujas iniciatyvas, siekiančias remti pačius vargingiausius ir jiems padėti.

 

„Darbas, švietimas, būstas ir sveikata yra saugumo pagrindai, kurių niekada neįmanoma pasiekti ginklais “, – pabrėžia Šventasis Tėvas, sveikindamas jau esamas iniciatyvas ir pastangas, kuriomis kasdien tarptautiniu lygiu prisideda daugybė geros valios vyrų ir moterų, o taip pat – kiekvieną mūsų kviesdamas pavesti save Švenčiausiajai Marijai, Nuliūdusiųjų paguodai, kartu su ja giedant vilties giesmę Te Deum: „Tavim mes pasitikim, Viešpatie: nenusivilsim per amžius.“