Kasdien lankosi 30 benamystę išgyvenančių asmenų

   Darbuotojai aprodo patalpas: pirmiausiai praeiname pro jų darbo kabinetą, priešais – nedidelė įrenginėjama patalpa individualioms konsultacijoms; šalia dovanojamų daiktų erdvė (spinta su žurnalais, batais, drabužiais ir kt.); netoliese virtuvėlė, joje vaišinama arbata, kava ir bandelėmis, sočiau pavalgyti kviečiama į tame pačiame pastate įsikūrusią Caritas Sriubos valgyklą, dirbančią I-V 12-14 val.

Galiausiai patenkame į pagrindinę patalpą – salę, kur verda pagrindinis veiksmas. Šalimais galima rasti kompiuterį, skirtą darbo ar būsto paieškai. Atvykusieji salėje dalyvauja kviestinių svečių susitikimuose, skaito laikraščius ir knygas, su savanoriais bendrauja ir gamina rankdarbius, taip pat žiūri televizorių – šiuo metu visi susidomėję stebi serialą „Laisvės kaina“, po filmo vyksta diskusija. Kartą per mėnesį dienos centre aukojamos šv. Mišios.

Benamių dienos centre besilankantys asmenys turi laikytis taisyklių, pagrindinė – būti blaivūs ir neapsvaigę. Kita taisyklė – pagarba (nekelti tono, nesikeikti), kad nekiltų konfliktų. Darbuotojai pažymėjo, kad per 3 veiklos metus policiją kvietė tik vieną kartą, kai asmuo atėjo apsvaigęs ir nesutiko išeiti, visais kitais atvejais nesusipratimai išsprendžiami dialogo būdu. Taip pat svarbu būti švariems, be „gyvūnėlių“, jei neturi kur praustis – galima pasinaudoti netoliese veikiančiu nemokamu viešu dušu. Bet vienas svarbiausių dalykų, tai kartu kurti buvimo bendrystėje erdvę.

Darbuotojai pastebėjo, kad šaltuoju metų laiku lankytojų padaugėja – būna skaičius viršija 30, vasarą – kiek mažiau. Dienos centre per 3 veiklos metus aplankė 380 skirtingų žmonių.

Tikslus skaičius nežinomas

     Pasak centro koordinatorės M. Žičkutės-Lindžienės, benamystės statistika nėra aiški. „Galima skaičiuoti pagal nakvynės namuose esančius žmones, bet tai anaiptol nėra visi, nes didžioji dalis jų pasklidę aplink mus ir nėra apskaityti. Ką matom dienos centre – ledkalnio viršūnė, čia per dieną sulaukiam 25-35 asmenų, Sriubos valgykloje – ateina apie 200 žmonių“, – sakė ji.

Spėjama, kad Kaune gali būti apie 1 tūkst. benamių. Kur telkiasi? Prie prekybos centrų jų galima matyti visuose mikrorajonuose, pastebimiausi Senamiestyje, aplink daugiausiai turistų lankomas vietas.

Kaune benamės moterys turi galimybę nakvoti Partizanų g. 5 esančiuose Kauno miesto socialinių paslaugų centro Nakvynės paslaugų skyriaus namuose, o vyrai – Saugios nakvynės namuose R. Kalantos g. 55.

Darbuotojai pažymėjo, kad nuo 2018 m. įsigaliojo naujas gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas: visi buvę deklaruoti prie savivaldybės – dabar nedeklaruoti niekur, o kad žmogus gautų nakvynės vietą ilgesniam laikui, privalo turėti deklaruotą gyv. vietą. Neabejojama, kad tai benamius stums į nepavydėtiną situaciją, kai dėl biurokratizmo negalės net nakvynės namuose nakvoti (išskyrus vienkartinę nakvynę, kuriai dokumentai nebūtini).

Ateina ir buvę bokso čempionai, ir žmonės su 3 aukštaisiais

    Benamių dienos centre lankosi asmenys nuo 18 m. iki 80 m., pasitaiko ir vienas kitas vyresnis. Daugiausia vyresnio amžiaus lankytojų – 50-60 m. Sutinkami žmonės, kurie krizinėje situacijoje gyvena 5-10 m. ir ilgiau.

Lankytojų specialybės įvairios: buvę apsaugos sistemų specialistai (montuotojai), statybininkai, medžio specialistai, smėliavimo specialistai, mūrininkai, miško apdirbime dirbusieji. Yra ir buvusių bokso čempionų, sporto trenerių, statybos darbų vadovų.

Vienas lankytojas su 3 aukštaisiais, magistro laipsniu. Jis daugelyje Kauno vietų dirbo statybos inžinieriumi, kažkada vadovavo žinomų Kauno objektų statyboms, tačiau atėjo ekonominė krizė ir jis neteko darbo, paskui sudegė namai, galiausiai vyras patyrė galvos traumą, prasidėjo psichologinės problemos ir galiausiai teko išeiti gyventi į gatvę.

Stereotipai ne visad atitinka realybę

    Darbuotojai skuba paneigti stereotipus, kad benamis – tai sumuštas, turintis kvapą, apdriskusiais drabužiais ir pan.

„Žinoma, yra dalis tokių asmenų, kurie tiek palūžę, kad nebesvarbu kaip atrodo. Tačiau matome, kad didžioji dalis stengiasi, iš pažiūros atrodo tvarkingai, jie tikrai bando kabintis į gyvenimą“, – sakė Milita.

Nuolat save kaltina

     Darbuotojai pasakojo, kad kuo ilgesnis benamystės laikas, tuo sunkiau grįžti į normalų gyvenimą. Sunku ir kai aplinkiniai bado pirštais, tuomet apninka nuolatinis nesėkmės jausmas, savęs kaltinimas: „Man nepavyko, galėjau padaryti kitaip, galėjau padaryti dar kažką, o nepadariau…“

Aplinkos požiūris, pasak darbuotojų, irgi turėtų keistis – derėtų ne nuolat badyti pirštais ir laukti, kol benamiai patys susitvarkys, bet pradėti nuo pasisveikinimo, pakalbinimo. „Šių žmonių kilimas prasideda nuo jų orumo kilstelėjimo, nuo leidimo suprasti, kad jie irgi yra žmonės, verti pagarbos, kad jais kažkas tiki“, – aiškino centro koordinatorė.

Gatvėje – kaip mūšio lauke

    Žiemą benamiai matomiausi laiptinėse, kur šilčiau, o vasarą į laiptines neina, nes ten patiria nemalonumų, yra išvaromi. Vasarą glaudžiasi apleistuose fabrikuose, kareivinėse, parkuose, miške, prie Kauno marių ir kt.

Benamiai patyrę įvairiausių atstūmimo, paniekos momentų. „Ar kada susimąstėte, ką reiškia, kai žmonės stengiasi jų nematyti, kuo greičiau praeiti, atsikratyti: „Tik eik šalin!“. Tai psichologiškai nėra lengva. Ir tai jiems tenka ištverti kasdien. Ar patys ištvertumėte?“, – pamąstyti prieš teisiant kitus ragino Milita. Anot specialistų, su benamiais geriausia bendrauti kaip su kitais piliečiais, neišskiriant.

Mindaugas aiškino, kad gatvė – iššūkių ir nesaugumo vieta. „Benamystę išgyvenantis asmuo ten jaučiasi kaip ant vinių.“

Ne tik gatvėje jie ujami, panašių reakcijų sulaukia ir valstybinėse įstaigose ar viešajame transporte, iš kurių yra išmetami už pakarpos, taip viešai pažeminant.

Kaip gali padėti visuomenė

     Anot pašnekovų, visuomenė benamiams padėti gali pirmiausiai nuo asmeninio santykio: pasisveikinti, jei turi drąsos – pakalbinti, nebijoti jų, nežiūrėti smerkiamu žvilgsniu, neapeiti ratais.

„Nebijokime būti bendražmogiški. Galime pakviesti benamystę išgyvenantį asmenį papietauti, nusivesti į kavinę. Įdomu kaip pats jausiesi? Ar daug tavyje tuštybės? Esu tą dariusi, tai nėra lengva, esi pilnas stereotipų. Jei nenori kviesti pietų – tai gal gali paėjėti iki artimiausios parduotuvės ir nupirkti žmogui maisto? Jei į ištiestą delną dedam pinigėlį, ar turim drąsos pažvelgti žmogui į akis? Nežiūrėkim, kaip į žemesnį“, – ragino Milita.

Benamystę išgyvenančius žmones sutikus gatvėje, pašnekovai ragino pakviesti į Partizanų g. 5 esantį dienos centrą.

Straipsnis publikuotas portale Kas vyksta Kaune. Tiksli straipsnio nuoroda: SPAUSTI ČIA

Nuotraukos R. Tenio

2018 10 10