Minima pasaulinė Ligonių diena

Pagrindinis Minima pasaulinė Ligonių diena
2018 m. vasario 11 d. minima dvidešimt šeštajoji Pasaulinė ligonių diena.
 
Popiežius Jonas Paulius II 1992 metais vasario 11-tąją paskelbė Pasauline ligonių diena. Šią dieną esame raginami melstis už sergančius žmones ir aplankyti ligonius. Bažnyčia, kaip „karo lauko ligoninė“ ir šiandien siekia būti atvira visiems gyvenimo sužeistiesiems: tiek fizines ligas, tiek dvasines kenčiantiems žmonėms.
 
Daugelyje parapijų ši diena pažymima teikiant Ligonių sakramentą, kuris sustiprina Krikštu pateptą krikščionį kovoje su liga, skausmu, išbandymais, primena išrinkimą, paskyrimą būti Dievo karalystės dalyviu.Taip pat šią dieną parapijų bendruomenės nariai, tame tarpe ir Caritas savanoriai, stengiasi aplankyti visus parapijos gyventojus, kurie dėl savo negalios ar prastos sveikatos būklės yra „įkalinti“ namuose, lovose ar savo pačių kūnuose su ribotomis galimybėmis judėti, kalbėti, pasirūpinti savimi. 

Bažnyčia iš Jėzaus gavo gydymo dovaną, kurią „atitinka Bažnyčios užduotis: žvelgti į ligonius tokiu pačiu žvilgsniu kaip Viešpats, kupinu švelnumo ir užuojautos." - rašo Popiežius Pranciškus savo „Žinioje 26-osios pasaulinės ligonių dienos proga" ir ragina, - „Sveikatos apsaugos sielovada yra ir visuomet išliks būtina ir esminė užduotis, kurią dera įgyvendinti su vis nauju užmoju, pradedant nuo parapijų bendruomenių iki pat geriausių sveikatos apsaugos institucijų. Čia negalima neatsiminti švelnumo ir ištvermės, su kuriais daugelis šeimų rūpinasi savo chroniškai sergančiais ar labai neįgaliais vaikais, tėvais ir giminaičiais. Šeimoje teikiama globa yra ypatingas meilės liudijimas žmogui; tai turi būti palaikoma deramu pripažinimu ir remiama tinkama politika. Todėl gydytojai ir slaugytojai, kunigai, pašvęstieji asmenys ir savanoriai, šeimų nariai ir visi įsitraukusieji į ligonių globą dalyvauja toje Bažnyčios misijoje. Tai bendra atsakomybė, kuri praturtina kiekvieno žmogaus kasdienės tarnystės vertę."

Gydymo ir slaugymo misijoje Bažnyčia visuomet mato šventą darbą. Juk net pats Jėzus Kristus patarnavimą ligoniui, šalia kitų svarbių darbų, įvardijo kaip patarnavimą pačiam Dievui:

„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, <...> ligonis - mane aplankėte <...>. Mt 25, 35-36.

Dažnai nutinka taip, kad senas ir pasiligojęs žmogus lieka visiškai vienas ir tampa priklausomas nuo jį lankančių slaugytojų ir savanorių. Susiklosčius tokiai situacijai kiekvienas galintis prisidėti prie vienišo žmogaus gyvenimo bent minimalios kokybės užtikrinimo yra labai reikalingas ir laukiamas.

Minėdami pasaulinę Ligonių dieną susimąstykime apie tai, kaip gyvename, kaip rūpinamės savo ir artimųjų sveikata, kaip reaguojame ligai palietus mus ar mūsų artimąjį, kaimyną, nepažįstamąjį? Būti šalia sergančio, kenčiančio žmogaus ne visuomet yra lengva, tačiau tai, kas nelengva mums gali tapti tikra palaima ir geriausiu meilės įrodymu sergančiam ir kenčiančiam žmogui. Artimo meilei reikia laiko.

Caritas savanoriai ir darbuotojai šalia sergančių, vienišų, kenčiančių žmonių stengiasi būti kiekvieną dieną - ar tai būtų parapijos senelių namai, ar tai būtų sergančiojo namai, ar slaugos ligoninė.

Dėkojame visiems savanoriams, darbuotojams už jų dalinamą dėmesį, rūpestį, šypseną, laiką ir atjautą ligoniams, o ligoniams dėkojame už pasitikėjimą ir galimybę būti šalia.