Asociatyvi nuotraukaVieni prašo ir net reikalauja pagalbos, kiti neša nepakeliamą naštą vieni. Kaip trisdešimt dvejų Rita. Patėvio vyta iš namų, būdama penkiolikos pradėjo lauktis. Dvidešimties buvo trijų vaikų mama. Kai vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai gulė ant jos pečių. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą atėjo tik tuomet, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...
Su sportbačiais per sniegą
Iki devynerių Rita (vardas pakeistas) augo tik su mama, paskui persikraustė pas patėvį. „Prisigėręs jis neįleisdavo į namus, vaikščiojau į mokyklą apdriskusi, su sportbačiais per sniegus. Jokio saugumo, jaučiausi bloga ir niekam nereikalinga.“ Kai patėvis kaime šoko mušti, vienas vyras apgynė paauglę. Rita nežino, ar tai buvo meilė, bet jautėsi nors kažkam svarbi. Įsimylėjo. Jis buvo devyneriais metais vyresnis.
15-os pastojusi negalėjo likti namie. Draugo tėvai irgi jos nenorėjo, bet leido glaustis vasaros virtuvėje. Girtas tėvas žemindavo Ritą, sūnus ją gindavo. Neapsieidavo be policijos. Išvargusi nuo muštynių, paauglė patėvio močiutės priprašė, kad bent iki gimdymo priglaustų už pagalbą ūkyje. Močiutė užleido nešildomą kambarį. Bet kai Rita pagimdė, liepė išeiti, nes „nėra vietos“.
„Tada mama iškvietė socialinius darbuotojus, kad mane su vaiku išvežtų. Kaip šiandien pamenu, spaudžiu prie savęs neišnešiotą, vos 1800 gramų naujagimį ir verkiu. Maniškis irgi verkia. Jo tėvui pasidarė gaila, leido mums likti virtuvėlėje, kur šutina pašarą gyvuliams.
Dingo pienas – į skolą pirko kondensuoto
Kaimynai geri žmonės buvo, už 5 litus pardavė aplūžusią lovą. Kai Ritai dingo pienas, ėjo į parduotuvę pirkti skolon kondensuoto, kad vaikas iš bado nemirtų. Pažįstama pardavėja nusistebėjo, kad pagimdžiusi jokios išmokos negauna. 95 litus kaip už nepilnametę moksleivę pasiimdavo Ritos mama.
Nuvežusi Ritą į seniūniją pardavėja prašė padėti, papasakojo, kad ji neturi kuo maitinti naujagimio ir pati nuolat nevalgiusi. Seniūnija iškvietė Ritos mamą. Sutvarkė dokumentus, kad išmoką gautų nebe ji, o dukra. Iš pirmų pinigų ji nusipirko vežimėlį, paskui susitaupė 300 litų karvei. Taip ir užaugo vaikas be mišinukų. Nebuvo už ką nei sauskelnių pirkti, nei kuo pas gydytojus vežioti.
Ar daugiau niekas nesiūlė pagalbos, juk matė, kad sunku? Pasak Ritos, kaime visi savo rūpesčių turi. Kaip kas sugeba, taip verčiasi.
Rinko ir pardavinėjo uogas
Po poros metų gimus antram vaikui, vyro tėtis pyko dar labiau, o vyras dar daugiau gėrė. „Mes su vaikais alkani, o dar trečio pradėjau lauktis. Nebežinojau, ką daryti. Iš vienos pusės – laimė, nes vaikai yra Dievo dovana. Nuo mažumės jausdavau vienišumą ir svajodavau, kad turėsiu didelę šeimą. Tačiau iš kitos pusės – sunku. Vieną vaiką įsodinu į vežimėlį, kitą nešu ant rankų, pilvas – didžiausias, bet tempiu į mišką rinkti uogų. Paskui per kaimą su vaikais einu siūlydama pirkti seniems žmonėms, kurie nebenueina iki miško, ar tiems, kurie neturi laiko uogauti. Pardavinėjau, kad kažkaip galėtume išgyventi. Kartais pirkdavo, bet būdavo – nenorėdavo. Tačiau kai gimė trečiasis, vyro tėvas pradėjo keistis. Pagerėjo prieš mirtį, amžiną jam atilsį. Ir pakalbindavo, ir meilės anūkams atsirado. Kai eidavom melžti karvių, paimdavo vaikus panešti, košės išvirdavo. Mylėjo tuos vaikus“, – geruoju senelį mini marti.
Mirus seneliui, namai liko močiutei ir vyro broliams. Rita visą tą laiką seniūnijos prašė socialinio būsto. Kai gavo vėjo perpučiamą medinį namelį be patogumų, antrą kartą per dvidešimt savo gyvenimo metų verkė iš laimės. Pirmas buvo, kai tapo mama.
Lyg kas pakeitė
„Lengviau atsikvėpėm, tačiau vyrą lyg kas pakeitė – tai grįždavo, tai ne... Galop ūkininkas, pas kurį uždarbiaudavo, jį išvijo. Einu pas tą ūkininką, vos ne ant kelių puolu, Dievo vardu prašau vyro neatleisti, nes net pašalpos nebegaus, tad iš ko gyventi... Bet jis nesutiko. Per kelias savaites baigėsi daržovės, bulvės. Vaikai valgyti nori – nėra už ką nusipirkt. Nežinau, ką daryti. Renku tas uogas, parduodu, o vaikai tą pačią dieną viską pravalgo. Vėl pardavėjos maisto į skolą prašau“, – pasakojo Rita.
Į parduotuvę atėjęs žmogus paklausė, ko moteris verkia. Išgirdęs, kad vyrą išmetė iš darbo, pajamų nėra, vaikai nevalgę, liepė ateiti dirbti, pažadėdamas vyrą įdarbinti formaliai. Rita net nesvarstė: „Tokia buvau dėkinga Dievuliui. Melžiau tas karves beveik metus, džiaugiausi gyvenimu. Namams lovas pirkau, antrą telyčią įsigijau, vaikams, ko reikėjo, nupirkdavau ir dar likdavo!“ Tačiau vaikų tėvui staiga prasidėjo skausmai. Nustatė tuberkuliozę. Po mėnesio nuvykusi lankyti rado nevaikštantį. Pasirodo, tuberkuliozė – kaulų.
Patyčios dėl tėvo ligos
Žmogus ir gyvent nebenorėjo, kai sužinojo, kad būdamas dar jaunas ant patalo liks, tik nusisukęs į sieną verkė. Devynis mėnesius Rita važinėjo į ligoninę jo lankyti, uogas rinko, kad galėtų sauskelnių, tepalų visokių nupirkti. Prašė ūkininko, kad tik vyro neišmestų, nes būtų reikėję ir už gydymą mokėti. Lakstydama per darbus, ligonines, namus visai sulyso.
Vaikams tada buvo 2, 4 ir 6 metai. Kaime iš jų šaipėsi, tuberkuliozininkais vadino. Šie nesuprato, kas tai yra ir kur dingo tėtis. Pasitarusi su gydytojais Rita nusprendė bent savaitgaliams vyrą namo parvežt, kad su vaikais, gryname ore pabūtų. Gulinčio žmogaus atvežimas po 70 litų kainavo. Jai tai reiškė dar labiau taupyti ir daugiau dirbt.
Pirmą kartą pamatę tėtį vaikai puolė į ašaras. Pažino tik vyriausiasis. Mažylis bijojo net pažiūrėti. Bet Rita gulintį vyrą apkirpo, nuskuto barzdą, nuprausė prinešusi iš šulinio vandens. Namelyje be patogumų sunku. Vanduo – tik lauke, o nevaikštančiam žmogui juk reikia sauskelnes keisti, prausti, rankomis drabužius, patalus skalbti. Rita tą daro devynis metus.
Mašinai užteko, teisėms – ne
„Sukausi kaip įmanydama, o jis į mane žiūrėjo didelėm akim, kad jau viskas gyvenime prarasta. Vos sustiprėjo, pradėjau jį bandyti sodinti. Tačiau kai gavome vežimėlį, reikėjo dar labiau žiūrėti, kad ko nors sau nepasidarytų: nuvažiuoja į tvartą, nuo šiaudų rulono nuvynioja virves, reikia atimti. Verkia, kartoja: „Kam aš toks reikalingas?“ Sakydavau, kad reikalingas man, vaikams... Kas mėnesį reikėdavo vežti į patikras, bet net ir už pinigus žmonės atsisakydavo, nes bijojo užsikrėsti, neva dar nori patys gyvent. Taip buvo skaudu. Verkiau ir verkiau. Bet sugalvojau parduoti karvę, veršelį ir nusipirkti mašiną. Negalima be teisių važiuoti, bet ką daryti? 12 kilometrų iki gydytojo aš gi žmogaus nenunešiu“, – gyvenimą kaip filmą suka moteris.
Be pagalbos išmoko vairuoti? Rita sako, kad kai gyvenimas prispaudžia, žmogus viską gali. Sėsdama už vairo prašydavo: „Dievuli brangus, padėk man.“ Tačiau po gerų metų buvo pričiupta be teisių. „Kaip pasiteisinsit?“ – klausė pareigūnas. O Rita: „Gelbėju žmogų. Kitos išeities neturiu.“
Antrą kartą sustabdyta neišsisuko, neteko mašinos. Tačiau dirbdama, taupydama galop išsilaikė vairavimo egzaminus. Nusipirko automobilį. Paskui – karvę, kuri atsivedė telyčaitę, taigi, netrukus melžė jau dvi. Kiaulė atsivedė paršelių. Ūkyje ėmė padėti paaugę vaikai.
Pasijuto kaip Betmenas, bet...
Toyalty Free Photos
„Susitaikiau su gyvenimu. Sakiau: Dieve, jeigu taip lemta, taip turi ir būti. Viską visiems atleidžiu, kas buvo sunku. Prižiūrėsiu vyrą iki mirties, bet jeigu jo neliks, ir man be jo ne gyvenimas. Dabar galvoju – toks vaikiškas protas, tikra meilė... ar kas tai yra? Bet iš tiesų galėjau viską dėl jo atiduoti“, – graudinasi.
Pradėjus stotis ant kojų Rita pasijuto kaip Betmenas: aš viską galiu! Dirbo be atostogų, išeiginių, kad tik nupirktų, ko reikia. Pradėjo su vaikais tvartus statyt. Vieną – kiaulėms: bus mėsos, bus pinigų. Paskui statė antrą. Žmones samdė tik karkasui, stogui. Visą kitą – patys. „Ir žinot, gana gerai man sekėsi!“ – sako linksmai.
Tačiau vieną dieną turguje ją „surakina“. Stoja – negali paeit, o koja nevalingai į priekį šokčioja. Skausmas – neįmanoma tvert. Moterys patarė į vaistinę tepalo eiti. Vaistininkė magnio siūlė, pažįstamos močiutės – savo gamybos vaistų. Bet veltui...
Pasirodo, sunkių fizinių darbų neatlaikė stuburas. Tačiau tai buvo mažesnė bėda – kraujo tyrimai rodė ūminę mieloleukemiją.
Rita ne iš karto suprato, kas tai yra. Kraujo vėžys – paaiškino gydytoja. Tačiau apramino, kad forma neagresyvi. Po kraujo perpylimo išrašė vaistų ir išleido gydytis, kartą per mėnesį atvykstant tikrintis.
„Ir vėl aš – į darbus, nes reikia pinigų. Kas, jei ne aš“, – prisimena Rita. Skausmus malšino vaistais. Kaip paskui paaiškėjo, jie buvo nesuderinami su gydymu nuo kraujo vėžio. Šalutinis nuskausminamųjų poveikis išprovokavo vėžio paūmėjimą. Gydytojų verdiktas – reikia skubiai ruoštis kaulų čiulpų persodinimo operacijai.
Greitąją iškvietė iš mokyklos grįžę vaikai
„Nebežinojau, ką daryti. Atėmė kojas ir rankas. Pasakiau – kaip bus, taip bus, aš vaikų nepaliksiu, važiuoju namo. Tačiau kad ir ką namie darau – viskas krenta iš rankų. Žiūriu į vaikus – graudu. Bet niekam nieko nesakiau. Negalėjau. Vyras matė, kad kažkas ne taip. Prašė važiuoti pas gydytojus, nes naktį dejuoju iš skausmo, per miegus kalbu. Pradėjau mėlynuot, visa sunykau. Vaikai – į mokyklą, o aš šiaip ne taip atsikėlusi bandau eiti prie gyvulių. Anksčiau per pusantros valandos visą ūkį apeidavau, o tada prireikdavo pusdienio“, – pasakojo moteris.
Vieną dieną praradusi sąmonę atsibudo ligoninėje. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė iš mokyklos grįžę vaikai. Pradėję ieškoti kaulų čiulpų donoro, medikai Ritai patarė visų pirma kreiptis į artimuosius. Ji važiavo pas mamą, prašė padėti, išsitirti, bet ši pasiteisino mažakraujyste. Gailėjo ir brolių, kad jie – dar maži, o kai daro tyrimus – labai skauda... Nesvarbu, kad ir vienas, ir kitas jau pilnamečiai.
Vėl Rita iš paskutiniųjų save ir šeimą ramino, kad visos bėdos – niekis, kažkaip viskas susitvarkys. Lygiai prieš metus, po Naujųjų sulaukė skambučio: Vokietijoje rastas tinkamas kaulų čiulpų donoras.
Visai kitaip pamatė save ir pasaulį
Po transplantacijos savijauta buvo sunki: „noriu verkt – negaliu“, „temsta akyse“, „iš skausmo atsibundu antrą nakties ir neužmingu“, „meldžiuosi jau ne tyliai, o taip garsiai, kaip galiu“, „prašau Dievulio, kad atleistų už viską, ką blogo padariau“, „maldauju padėti ištverti, nes laukia vargšeliai vaikai.“
Pažiūri į veidrodį – nepažįsta savęs. Sėdi ant palangės, stebi po kiemą vaikštančius žmones – moteris, vyrus, vaikus. Ir taip pavydu! Kad jie laisvi, o ji – uždaryta. Paskui susivokia – juk tie žmonės ne iš gero gyvenimo po ligoninės kiemą vaikšto – serga, vargšeliai, arba lanko ligonius.
„Čia visai kitaip pamačiau save ir pasaulį. Kalbėjau su Dievu: „Koks gražus šitas medis už lango. Kaip nuostabiai sninga. O koks šiandien oras?“ Bandžiau prisiminti gaivų jo kvapą ir negalėjau... Paskambino vaikai su vaizdu. Bent pirštu svajojau paliesti. Klausiau: „Kaip oras?“, o jie: „Labai geras, mamyte.“ Sakau, norėčiau įkvėpti, bet negaliu. O man mažylis: „Aš tau pasemsiu į maišelį ir atvešiu, mamyte!“ Verkiau ir galvojau, kad viską už tai atiduočiau. Ir kad už viską viską esu dėkinga. Turiu šeimą, kuri laukia, myli. Aš – taip pat. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė, kurios nenupirksi už jokius pinigus, auksą.“
Į Caritą kreipėsi praradusi visą savo stiprybę
Būna, vaikai nerimauja, apsiverkia. Rita apkabina, guodžia, kad atsigaus ir viskas bus kaip anksčiau. Vienas, palaikydamas mamą, nusikirpo plikai, kad būtų panašus. Plaukai ataugo, tačiau Ritai nelengva. Net ir vandens maistui, prausimuisi, skalbimui sunku prinešti. Po transplantacijos imunitetas silpnas, infekcijos limpa.
Į Caritą kreipėsi „praradusi visą savo stiprybę“. Paskambino pažįstamai iš vaikų dienos centro, pasakė, kad nebeištvers, nebegali viena. Pripažino, kad po transplantacijos sunkiai bepasirūpina vaikais, neįgaliu vyru, namais, ūkiu...
Pirmą kartą su Carito kolege užsukus į Ritos namus, nustebino gyvybės pilnas kiemas: už ūkinio pastatėlio – pulkas vištų, keli šuniukai, pasitikę draugišku amsėjimu. Nespėjau suskaičiuoti katinų. Šeimininkė myli ir gaili gyvūnų, vis priglaudžia kokį priklydėlį. Tvartelyje – karvutė, keli paršiukai. Ir visi su vardais! Šeimininkė aprodė ir sodą, šiltnamius, daržus, gėlynus. Akį traukė sodelyje tarsi išmėtyti skirtingų spalvų „nameliai“ – bitučių pilni aviliai. Kai dar buvo sveika, Rita pati juos ištapė. Sakė, nuo vaikystės svajojusi piešti.
Ankštas medinukas – be patogumų. Virtuvėlę atstoja koridorius. Vietoje grindų – asla, bet Rita pasidejuoja tik tuo, kad nebeturi sveikatos nešti iš šulinio vandens...
Išlydėdama šeimininkė įdavė medaus, pačios konservuotų gėrybių. Gavome patirti: niekas iš šių namų tuščiomis neišeina... Ir ne, ne pilnos lentynos angeliukų šiuose namuose nustebino labiausiai, o neišdildoma giedro optimizmo ir dėkingumo už gyvenimą nuotaika, kurią skleidžia pati Rita.
Ką šiandien ji pasakytų sudėtingoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms? Sako, patartų stengtis nepulti į neviltį. Nebijoti prašyti pagalbos, nors atrodo, kad niekam nerūpi ir nieks nepadės: „Neduok Dieve, bet jei žmogus yra sunkioje situacijoje ir negali susitvarkyti, iš nevilties gali ir ranką prieš save pakelti. Man tai pažįstama. Ir mirti norėjau, ir transplantacijos bijojau, bet reikia tikslą turėti. O mano tikslas – vaikai.“
O ji pati? Savo gyvenimą reikia klostyti, kol esi vienas, įsitikinusi Rita. Nes kai jau turi vaikų, dėl jų reikia gyventi: „Jeigu galvočiau apie save, jų likimas būtų toks, kaip mano. Turėjau mamą, buvau kaip dukra, o kai už patėvio ištekėjo, vieną vaiką pagimdė, kitą, aš tapau niekuo. Net pereiti per kambarį reikėjo ant pirštų galiukų, kad jis negirdėtų. Niekam nelinkėčiau tokio gyvenimo. Bet ir dėkinga už viską esu. Per tai supratau, kad pati didžiausia ir brangiausia Dievo dovana – mano vaikai, mano šeima ir tikėjimas.“
Važiuodama į Santaros klinikas tikrintis, Rita sutinka jaunų merginų, kurios sunkiai serga: „Vargšelės verkia, kad tokie buvo gražūs plaukai, kurių neliko. Bloga, skauda, baisu... Aš guodžiu ir drąsinu pasiimti globoti nors kokį gyvą padarėlį. Viena jau pasiėmė šuniuką, kita – kačiuką. Reikia stengtis nepasiduoti. Nes gyvenimas – Dievo dovana. Ne mums spręsti, kiek gyventi ir kada mirti. Tik svarbu bet kokioje situacijoje išlikti žmogumi.“
Kaip šiandien jaučiasi Rita?
Šeimą globojanti karitietė sako, kad dabar pagrindinis jos rūpestis – vyras, kuriam įsimetė infekcija ir nepadeda vaistai. Kenčiančiam nepasiskųs, kad po transplantacijos jai pačiai ne taip greitai grįžta jėgos. Vaikų irgi nenori bėdomis užkrauti, „jiems ir taip išgyvenimų pakanka“.
Gera žinia – dėl šeimos gyvenimo sąlygų Caritui ėmus bendrauti su savivaldybe, pajudėjo metų metus nespręstos problemos. Prasidėjo vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo darbai, įrenginėjama patalpa sanitariniams mazgams ir virtuvei.
Kitų metų biudžete savivaldybė numatė lėšų socialinio būsto prieangio tvarkymui, namelyje žada pakeisti grindis. Ar ir jos supuvusios? „Viskas ten supuvę“, – pripažįsta reikalo ėmusis vyskupijos Carito darbuotoja.
Už išvalytus kaminus susimokėjo pati Rita, tačiau šią sumą bus galima kompensuoti iš geradarių paaukotų lėšų.
Džiaugsmas ir svajonės išsipildymas – aukotojų lėšomis vienam iš vaikų nupirkta gitara. Pats paauglys kartu su karitiete važiavo į miestą jos išsirinkti. Grįžęs namo kaip didžiausią įvykį pasakojo lankęsis kavinėje, kur tave aptarnauja, galima užsisakyti, ko nori – kaip rodo filmuose!
Visai besibaigiant metams šiam ir kitiems šeimos vaikams bei jų tėčiui su mama taip norisi linkėti, kad tokių pirmų džiaugsmo, atjautos ir palaikymo kartų būtų daugiau, nei atseikėta skausmo. Per šalia esančius žmones, kurie kito ne nurašo, o padeda, kuo gali.
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas