Liepos 2 d. Kėdainių šv. Juozapo parapijoje įvyko Caritas savanorių konsultacija tema „Savanoriškos veiklos organizavimo gebėjimų stiprinimas Kėdainių dekanate: savanorystės organizavimas, savanorių palaikymas, veiklos ribų nustatymas, naujų savanorių pritraukimas“. Konsultacijoje dalyvavo Caritas savanoriai iš Kėdainių šv. Juozapo, šv. Jurgio, Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijų. Konsultaciją vedė savanoriškos veiklos organizavimo ekspertė Neringa Kurapkaitienė.
Konsultacijos metu savanoriai įvardijo priežastis, dėl kurių yra įsitraukiama į savanorystę. Iš jų lektorė išskyrė keturias savanorystės motyvų grupes: 1) vertybiniai motyvai, 2) mokymosi / žinių įgavimo, 3) socialinio prisitaikymo, 4) asmeninių problemų sprendimo. Anot N. Kurapkaitienės, kiekvienas savanoriaujantis žmogus turi motyvus iš visų keturių grupių. Dažniausiai į savanorystę atveda vertybiniai ir mokymosi motyvai, o joje pasiliekama dėl socialinio prisitaikymo ir asmeninių problemų sprendimo motyvų. Pavyzdžiui, žmogus pradeda savanoriauti norėdamas padėti kitam, išmokti ko nors naujo, ir pasilieka minėtoje veikloje, jei jaučiasi priimtas, suranda bendraminčių, gali papildyti tam tikrus savo vidinius resursus.
Konsultacijos dalyviai įvardijo, kad Caritas savanorystė juos moko atjautos, pagarbos, kantrybės kitam, išklausymo, padeda pažinti ir priimti skirtingus žmones, ugdyti valią, drąsą. Tuo metu, kai nesavanoriauja, jiems gera bendrauti ir leisti laiką kartu: jaunesniesiems savanoriams žaisti žaidimus, keliauti, o vyresniuosius vienija panašūs išgyvenimai, pvz. našlystė, galimybė pasikalbėti prie arbatos puodelio.
Lektorė atkreipė dėmesį, jog savanorystėje labai svarbu išlaikyti davimo – gavimo balansą. Šiam išsiderinus, gali įvykti perdegimas, (savęs) išnaudojimas arba priešingai naudojimasis kitų teikiamu gėriu ir vengimas prisidėti prie jo kūrimo. Už savanorius atsakingas žmogus turėtų pasirūpinti šio balanso palaikymu.
Anot N. Kurapkaitienės, gailestingumo darbų gali imtis nebūtinai tikinčiųjų bendruomenei save priskiriantis žmogus, ir tai gali būti jam proga atrasti arba geriau pažinti tikėjimą. Taip pat ir tikinčiųjų bendruomenė yra nuolat kviečiama gailestingumo darbams, nes tarnavimas (diakonija) yra lygiaverčiai svarbus kaip ir liturgija bei pastoracija. Savanorystė, kaip ir tikėjimas, nėra statiški, vis atsinaujina ir kinta su laiku. Tikinčiojo laikysena kitų žmonių atžvilgiu atspindi jo tikėjimo vertę ir brandą.
Konsultacija įgyvendinta iš LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Caritas organizacijos institucinių gebėjimų stiprinimas“.
Konsultacija įgyvendinta iš LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Caritas organizacijos institucinių gebėjimų stiprinimas“.