Šiandien, 2022 m. liepos 24 d., antrą kartą minima Pasaulinė senelių ir senolių diena, ją prieš metus įsteigė popiežius Pranciškus. Bažnyčioje ši diena minima kasmet ketvirtąjį liepos sekmadienį, data pasirinkta dėl to, kad liepos 26-ąją liturgijoje minimi Jėzaus seneliai, Šv. Joakimas ir Ona.
Šių metų žinios pagrindinė žinutė - „Senatvėje jie neša vaisių“!
92 psalmės eilutė „senatvėje jie neša vaisių“ (15 eil.) yra gera žinia, tikra evangelija, kurią galime skelbti pasauliui antrosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga, nes tai prieštarauja tam, ką pasaulis mano apie šį gyvenimo amžių; taip pat nesutinka su rezignacijos nuostata tarp kai kurių iš mūsų, vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių be vilties ir nieko nebesitikinčių iš ateities.
Pakalbinome Karolinos senelį Antaną, skaičiuojantį savo gyvenimo aštuoniasdešimtus metus, ir domėjomės kaip jis gyvena, ką veikia ir ką jam sako šiųmetė Popiežiaus žinią seneliams.
Kaip Jūs išgyvenate senatvę?
Aš negyvenu senatvėje, atlyginimą gaunu [čia turima omenyje pensiją], iki bažnyčios nueinu, tai kokia čia senatvė? Nežinau, man neteko dar taip nusiminti, kad ko aš čia [senatvėje] esu. Nes jeigu dar gali batą apsiauti, nueiti iki šventovės, su Jėzumi pabendrauti – tai yra gyvenimas. Mes gi taip augome, po kryžiumi. O jeigu žmogus bijo to kryžiaus, tada jam pasidaro liūdna, jis atitrūksta.. Juk mes ne vien kūnu gyvename. Man leido tai pajusti. Jeigu pajunti, tai visai kitaip įsivaizduoji senatvę, laikui bėgant tuomet viskas sustoja į savo vietas. Anksčiau aš irgi stebėdavau tuos senelius kur būdavo apie ar virš 80 metų, jie viską darydavo iš lėto, tarp savų ir pažįstamų žmonių. Ir manau, kad kol žmogus gali išeiti iš savo miegamos vietos, tol jis gyvena, o kas užsidaro ir neprisiverčia išeiti niekur, tik egzistuoja ir kankinasi. Toks žmogus nekreipia dėmesio į sielą, o juk mūsų kūnas – tik tam tikras apvalkalas.
Kaip Jums suskambo š.m. popiežiaus Pranciškaus laiškas senolių dienos proga?
Teko ir išgyventi šiuos žodžius, atsimenu, ypatingai kai keliavome Austrijoje, Vokietijoje. Dievas davė patirti, kaip kelionėse sutikti senoliai su virpančiomis rankomis norėjo prisiliesti prie praeinančių piligrimų. Tuo metu supratome, kaip senoliai yra išsiilgę žmogiško kontakto, gyvo prisilietimo. Teko tai išgyventi. Taip pat anksčiau lankėmės ir senelių namuose čia, Lietuvoje. Viena pažįstama moteris paragino, „eime, arbatos išgersim, pas močiutę pasišnekėsim“. Pastebėjau, kad kiekvienas žmogus turi bendrystės poreikį, ypatingai kurie užmigę tikėjime, maldos dvasioje, šie žmonės labai kenčia.. Daug metų esu čia, Palemone, lankęs ligonį Jazminų gatvėje, gal šešerius metus, pastoviai po Šv. Mišių. Tas ligonis sakydavo: „Antanai, jau dainuok Angelą“ (čia turima mintyje giedoti giesmę „Viešpaties angelas“). Pagiedu, tada jis su šypsena veide sako „eik dabar arbatos užvirk“. Paskui gerdami arbatą ir rožančių sukalbėdavome. Pamenu, kaip A+A Kunigas Arvydas Petras Žygas sakė, jeigu jau pradėjote rūpintis žmogumi, tai tęskite iki finalo, ar jis nusmukęs, ar ligonis, reikia padėti. Jeigu šiek tiek pabūti ir išeiti – geriau nereikia taip žmogaus erzinti, turi būti pastovumas. Su tokia nuostata visuomet ir gyvenau.
Ko palinkėtumėte jaunimui bei kitiems seneliams?
Tegul jaunimas mato senoliuose tvarkingus pavyzdžius ar kokį nors bruožą ir juo vadovaujasi. Aš visą laiką matydavau močiutes ir senelius įkyrius, priekaištaujančius ir melsdavau „Dieve, neleisk man tokiu pasidaryti“, nes gyvenimas - nuostabus. Jeigu save po truputį ruoši jaunesnėmis dienomis, senatvėje to nedarysi. Jau virš 40 metų, manau, reikia pradėti ruošti save, įvaldyti tam tikras dorybes. Pasidaro žmonės nervuoti, priekaištaujantys, o kam?.. Aš per savo gyvenimą darbus padaręs, daugiau nieko žemiško padaryti negaliu, ačiū Dievui rožančių galiu laikyti, apsiauti, apsirengti, nueiti pas Jėzų, Jį priimti. Ir to užtenka. Parašyta, kad sakramentai stiprina, duoda jėgos, per juos įgauni ramybę. Net koją būna kutena [čia kalbama apie skausmą žaizdotose kojose, edema ir „rožė“], o kai priimi Jėzų Švenčiausiame Sakramente – kojos skausmai aprimsta ir ramiausiai gali bendrauti. Net tokiais kūniškais dalykais Viešpats leidžia pajusti kad esame globojami.
O ką palinkėčiau seneliams – tai šviesaus proto, tuomet viskas būna savose vietose.
O jaunuoliams – neškite šviesą kur bekeliautumėte. [Šį kvietimą iš senelio Karolina girdi kaskart užverdama namų duris].
Kaip jūs paminėsite tarptautinę senelių dieną?
Man visos dienos yra sekmadieniai, visos dienos nuostabios ir kaip šventė. Šį sekmadienį išstato 10 val. Švenčiausiąjį Sakramentą Palemono bažnytėlėje, kviečiu susitikti. Jėzus sako, kad daugžodžiauti nesimokykite, dangiškoji Mama taip pat kviečia būti budėjime ir maldoje.
Paklausta apie senelį, Karolina šypsodamasi pasakoja: "Senelis man – vienas didžiausių turtų šioje žemėje, tikėjimo pavyzdys. Nuo pat mažų dienų matydavau jo pavyzdį, kaip galima melstis įvairiausiomis formomis, ypatingai jis mėgsta rožinio maldą ir Šv. Mišias. Galbūt jo maldų dėka šiandien ir esu ten, kur esu. Taip jau nutiko, kad Vilniaus universiteto mokslams persikėlus į virtualią erdvę grįžau į gimtąjį miestą Kauną, po kurio laiko – apsigyvenau kartu su seneliu Palemone, dabar jau beveik metus laiko. Vėliau sužinojau, kad po močiutės mirties jis ilgą laiką meldė žmogaus, kuris gyventų šalia. Keliskart buvo pakvietęs, bet jau įsitikinau – mano senelis visuomet veikia tyloje ir maldoje. Kaip jis sako, „nėra ko įkyrėti per daug”. Žaviuosi jo sutelktumu ir pasitikėjimu Dievu kiekviename žingsnyje.
Pamenu, anksčiau senelis rodydavo rūpestį anūkams per mažus meilės gestus, pavyzdžiui karštą dieną paplūdimyje atnešdamas ledų, parnešdamas sunkesnius daiktus ar tiesiog pažaisdamas kamuoliu, kai visi kiti šeimos nariai jau būdavo nukamuoti".
Karolina, ko palinkėtum jaunimui?
Noriu palinkėti jaunimui, kurie dar turite savo senelius, Branginkite juos, mokykitės iš jų, semkitės patirties ir išminties. Taip, gal jie ir yra ankstesnės kartos žmonės, atrodo, tarsi nesuprantantys mūsų, bet gyvendama arčiau senelio atpažinau, kad vertybės, kuriomis jis gyvena, yra tokios pačios, tik kitame rūbe. Jeigu būsite išmintingi, tikrai galite atrasti didelį lobį, net jei jis kažkiek paslėptas po skaudančiomis kojomis, murmėjimu ar besikartojančia kalba, pasakojimais.
O tiems, kurių seneliai jau iškeliavę į amžinybę, mano manymu, didžiausia parama ir susitikimas su seneliais gali įvykti per maldą, būkite maldoje, tą nuolat kartoja mano senelis. Su viltim, neškite tą šviesą tolyn!
Palaiminti namai, kur rūpinamasi senu žmogumi! Palaiminta šeima, kuri gerbia savo senelius!
"Senatvė nėra bergždžias laikas, kai nustojama irtis pirmyn, bet metas, kai vis dar galime duoti vaisių: mūsų laukia nauja misija, kviečianti žvelgti į ateitį. „Mes, seni ir pagyvenę žmonės, galime itin jautriai pastebėti žmogiškumą puoselėjančias apraiškas, atidumą, mintis bei jausmus, ir tai turėtų vėl tapti daugelio pašaukimu. Tai bus vyresniųjų pasirinkta meilės nuostata naujųjų kartų atžvilgiu“. Tai mūsų indėlis švelnumo revoliuciją, dvasinę ir neginkluotą revoliuciją, kurios veikėjais kviečiu tapti jus, brangūs seneliai ir pagyvenę žmonės" - Popiežius Pranciškus.
Nuotraukoje matote Antaną ir Karoliną, senolio kambaryje prie maldos vietos. Antaną galite sutikti kiekvieną dieną Palemono bažnyčioje (Kaune), Šv. Mišiose ar adoracijoje. Karolina gyvena su savo seneliu Antanu jau beveik metus, mokslams persikėlus į virtualią erdvę, atsirado galimybė skirti daugiau laiko mylimiausiems.