„Apie „Caritas klauso“ pasakė kaimynė. Iš pradžių pasijuokiau: kam man linija, aš vyras, man stiprybės netrūksta. Bet vieną vakarą ta stiprybė baigėsi. Buvo sunku kvėpuoti nuo minčių. Išdrįsau”, – pasakoja 82 m. Antanas.

Pirmąjį skambutį jis prisimena kaip „gyvybės gurkšnį”: „Kai ėmiau kalbėti, balsas virpėjo. Bet kita pusė – tas nepažįstamas žmogus – tylėjo su supratimu. Neišgąsdino, nepatarinėjo. Tiesiog buvo. Pirmą kartą po ilgo laiko pasijutau gyvas.“

Dabar Antanas kartais paskambina tiesiog pasilabinti. Jo balsas tvirtesnis. Jis sako, kad tą vakarą išgelbėjo ne linija – išgelbėjo žmogus kitoje jos pusėje.

Vis dažniau kalbama apie emocinę sveikatą ir vienišumą, o ypač – tarp vyresnio amžiaus žmonių. Šiandien, kai pasaulis skuba, o artimi pokalbiai tampa vis retesni, nuoširdus klausymasis įgyja ypatingą vertę. Būtent todėl gimė iniciatyva „Caritas klauso“ – tai nemokama emocinės paramos linija telefonu 0 800 700 08, kurioje savanoriai tiesiog… klauso.

Skambinantieji čia gali išsipasakoti, pasidalyti savo kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais ar prisiminimais. Nereikia jokių dokumentų, rekomendacijų ar diagnozių – tereikia paskambinti. Ši linija ypač skirta vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dažnai jaučiasi vieniši ar tiesiog neturi su kuo pasikalbėti.

Linijos savanoriai –  specialiai paruošti žmonės, kurie moka būti šalia žodžiais ir tyla. Jie nekonsultuoja, neteisia ir nesiūlo greitų sprendimų – jie tiesiog nuoširdžiai išklauso.

Emocinė parama prieinama visiems vyresnio amžiaus žmonėms – tereikia paskambinti nemokamu numeriu 0 800 700 08 darbo dieną nuo 9 iki 19 val. Paskambinusiems nedarbo metu Caritas savanoriai perskambina.

Savanorė Janina žino, kas yra vienatvė

„Aš žinau, ką reiškia vienatvė“, – sako Janina, savanoriaujanti emocinės pagalbos linijoje vyresniems žmonėms. Ji bendrauja su žmonėmis, kurie paskambina. Tačiau ji – ne šiaip smalsi pašnekovė, o savanorė emocinės pagalbos telefonu linijoje „Caritas klauso“, skirtoje vyresnio amžiaus žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, pavargę ar tiesiog nori būti išgirsti.

– Kodėl nusprendėte tapti savanore?

Kai prieš kelerius metus netekau vyro, supratau, ką reiškia būti vienai. Dienos ilgos, telefonas tyli. Daug kas sako – „išeik į miestą“, „užsiimk kuo nors“, bet ne visiems taip lengva. Man padėjo tai, kad pradėjau kalbėtis su kaimynu, paskui su kitu vienišu žmogumi. Pagalvojau – jei galiu palaikyti juos, gal galiu padėti ir kitiems.

– Kaip atrodo jūsų savanorystė?

Turiu grafiką – kelis kartus per savaitę esu „budėtoja“ prie telefono. Skambina žmonės iš visos Lietuvos. Kartais kalbam 10 minučių, kartais valandą. Viena moteris tik pasakė: „Ačiū, kad pakėlėt“. Ir viskas. Bet tokie žodžiai daug ką reiškia.

– Ar sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis?

Ne. Nes dažnai kalbame apie labai pažįstamus dalykus – apie vienatvę, apie sveikatą, apie tai, kad vaikai toli. Man nereikia jų taisyti ar mokyti – tiesiog išklausyti. Aš žinau, kaip tai svarbu.

– Ką jums duoda ši veikla?

Prasmę. Jaučiu, kad dar esu reikalinga. Kad galiu padėti – ne pinigais, ne fizine jėga, o savo laiku, savo balsu. Tai geriausia, ką galiu padovanoti.

Pagrengta pagal Vilkaviškio vyskupijos Carito užrašytus liudijimus