Įspūdžiai iš pirmų lūpų

„Man atrodo, labai gera idėja organizuoti sąskrydį. Bent jau mes esame tik 6 savanorės savame mieste, tad užsirašiau įvairių idėjų, ypač iš Klaipėdos, ką galėtume veikti. Pas mus dominuoja pagalba senjorams, benamiams, bet, manau, grįžę į savo miestą bandysime inicijuoti veiklas ir su jaunimu“, – sakė 9 mėnesius Carite savanoriaujanti Ieva iš Raseinių.

Labiausiai ją sudomino Carito savanorės iš Kauno Martos pasakojimas apie darbą su socialiai pažeidžiamų šeimų vaikais. „Kur kitas susitikimas? Patogiausia būtų Kaune – nes Lietuvos vidurys. Bet važiuotume, kad ir kur vyktų!“ – neabejoja Ieva.

Jos draugė Saulė kitam susitikimui irgi norėtų grįžti į Kauno arkivyskupijos Jaunimo centrą, jeigu būtų šilčiau miegoti. Iš sąskrydžio ji visų pirma išsiveš naujų draugų iš įvairių Lietuvos vietų, taip pat – patirtį su Caritu, kaip veikiama kituose miestuose. Jai buvo įdomu sužinoti Carito istoriją, kaip viskas prasidėjo ir vystosi.

 

Emilijai iš Lentvario patiko, kad čia klausė, ką galvoji ir kaip kas būtų geriau: „Man apskritai tai buvo pirmas toks jaunimo susitikimas. Labai įstrigo, kad Caritas – kaip ir bendras, bet skirtinguose miestuose jaunimas labai skirtingose srityse savanoriauja. Viena organizacija – skirtingi Carito veidai.“

 

Natalijai iš Lentvario buvo linksma būti su visais, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, nes kiekvienas su sava istorija. „Labai gera patirtis – pirmą kartą kažkur važiuojam. Taip pat vyko įdomūs mokymai“, – dalijosi sąskrydžio dalyvė.

 

Dominykas iš Lentvario jaunimui pasakojo apie savanorystę savo parapijos vaikų dienos centre: „Galvojau, kad visi Caritai, kaip mes, tik su vaikais dirba. Neįsivaizdavau, kad padeda ir užsieniečiams, ir namų neturintiems žmonėms, kaip pasakojo dienos centre benamystę patiriantiems žmonėms Kaune savanoriaujanti Rugilė. Buvo šaltoka miegoti, bet čia – menkniekis. Svarbiau – naujos pažintys. Kitas jaunojo Carito sąskrydis galėtų būti Lentvaryje.“

 

Lentvario jaunieji karitiečiai. Lietuvos Carito nuotr.

Vilmai irgi įsiminė nakvojimo šaltis, bendravimo šiluma ir gera nuotaika. O štai dėl kito susitikimo – ji už tai, kad vyktų kitoje šalyje, pvz., Turkijoje!

 

Vadimo nuomone, geriau būtų vėl susitikti Kaune, nes Lietuvos centras, patogu iš visų kampelių suvažiuoti: „Verta daryti kasmet, nes keičiasi jaunimas, nuomonės, matymai, idėjos. Trys dalykai, kuriuos išsinešu: sužinojimas, kaip viskas kitaip vyksta kituose Carituose; supratimas, kad ne tik mūsų parapijos Caritui, bet ir kitur trūksta savanorių ir kad kažką su tuo reikia daryti, planuoti, kaip pritraukti daugiau žmonių. Taip pat išsinešu gerą nuotaiką.“

 

Jo sesuo Aleksandra, be to, ką pasakė draugai, išskyrė nedrąsumą susipažinti su kitais žmonėmis. Tačiau į kitą sąskrydį ji būtinai vyktų: „Nesvarbu kur, nes svarbiausia – žmonės.“ Jai antrino ir Valentina: „Ne vieta, o bendravimas su kitais svarbiausias. Draugystė, meilė ir šiluma.“

 

Vytautui iš Klaipėdos patiko, kad renginys buvo dviejų dienų. Buvo proga po patį Kauną pasivaikščioti, nes anksčiau neteko: „Galėjome pamatyti, kaip sekasi karitiečiams kituose miestuose. Išsinešiu naujų idėjų, kad galėtume bendradarbiauti tarp miestų. Jei veikiame panašiose srityse, galėtume jungtis, kooperuotis. Labai patiko sąskrydžio erdvė, kad pastatas istorinis. Bet kitą kartą gal Klaipėdoje, pas mus?“

 

Emai iš Klaipėdos buvo gražu matyti tiek daug jaunimo, kad savanoriai jungiasi padėti kitiems ir juos tai veža: „Paskata toliau tobulėti. Labai daug laiko skiriu Caritui, tad man asmeniškai nėra ką aktyvinti, tačiau būtų svarbu ieškoti naujų veiklos sričių pagal Carito misiją ar tobulinti veikimą esamose. Kad darbas ir savanorystė būtų prasminga.“

 

Gabrielės nuomone, sąskrydis tikrai buvo gera idėja – leido pamatyti kitų miestų problemas, pagalvoti apie būdus, kaip aktyvinti jaunimo savanorystę: „Labiau atsivėrė akys – išsivešiu atvirą požiūrį ir žinojimą, kad kiekviename mieste gali sutikti bendraminčių Caritosavanorių. Išsivešiu naujų pažinčių ir bendrystės jausmą, žinojimą, kad į Caritą įtraukta visa Lietuva. Kitas sąskrydis galėtų vykti Klaipėdoje, nes mes šiuo metu esame viena didžiausių Jaunojo Carito atšakų.“

 

Klaipėdos jaunieji karitiečiai Vytautas, Ema ir Gabrielė. Lietuvos Carito nuotr.

Esmė – leisti būti savimi

Abi sąskrydžio dienas jaunimą lydėjusi savanorystės tyrėja Milda Lukoševičiūtė prieš susitikimą nežinojo, ko tikėtis: „Manau, mums visiems reikėjo ryžto čia atvažiuoti, nes nebuvo aišku, kas tie kiti žmonės, kas čia bus. Tačiau, atrodo, įvyko santykių alchemija, svarbi formuojantis bet kokiai naujai iniciatyvai. Geriau pažinome Caritą iš jaunų žmonių perspektyvos, nes dažnai jie pakviečiami kažką daryti, bet kaip jie tai mato, nebūtinai išgirstama. Jaunojo Carito sąskrydis man buvo apie klausymąsi ir girdėjimą, ką jaunimas patiria Carite, ką mato ir ko tikėtųsi.“

 

Jaunojo Carito sąskrydis, pirmame plane - Kauno karitietės Rugilė ir Marta. Lietuvos Carito nuotr.

Mildai svarbu, kad Carito struktūroje formalizuota Jaunojo Carito kryptis: „Pati kažkada atėjau savanoriauti į programą, kuri buvo paruošta, neformaliojo ugdymo principais suprojektuota jaunam žmogui, ir aš tame tikrąja žodžio prasme atradau gyvenimą. Formaliose veiklose yra daug reikalavimų, o čia jaunas žmogus atsiskleidžia visa savo asmenybe, požiūriais, kultūriniu, socialiniu kapitalu. Ir man atrodo, kad Lietuvoje tokių erdvių trūksta, nors labai reikia.“

 

Paprašyta pakomentuoti, kokios organizacijos „pasigauna“ jaunimą, savanorystės ekspertė atsakė labai paprastai: „Kurios neverčia jaunimo būti ne savimi.“

 

KARTU į artimo meilės nuotykius

Jaunojo Carito programos prie Lietuvos Carito startas nereiškia, kad visą šį laiką nedirbome su jaunais žmonėmis. Jaunimo buvo ir yra, tačiau kaip atskiros grupės neišskirdavome iš gausaus Carito savanorių būrio.

 

Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė džiaugiasi įvykusiu pirmuoju sąskrydžiu, kuriame sutiko nuostabaus, draugiško, jautraus bei atidaus, nuotykiams dėl savęs ir kitų pasiruošusio jaunimo! Jauni žmonės, jeigu tiki tuo, ką daro, ima ir daro. Jie turi gerų idėjų, kaip padėti sunkumus patiriantiems žmonėms, yra veiklūs, orientuoti, kūrybiški, tačiau ne visuomet jaučiasi tiek reikalingi, kiek iš tiesų yra.

 

Lietuvos Carito globėjas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir Lietuvos Carito vadovė Deimantė Bukeikaitė Jaunojo Carito sąskrydyje

 

Vis drąsiau ir atviriau šnekame – o kas po mūsų? Kas ateityje imsis parapijų, dekanatų Caritų koordinatorių atsakomybės, kas ateityje organizuos įvairias Carito veiklas? Kas kvies jaunimą į veiklas? Jaunimas atsako – mes!

 

Kaip pabrėžia D. Bukeikaitė, tai nereiškia, kad kitų amžiaus grupių karitiečiai mažiau svarbūs. Branginame visus savanorius! Tačiau jaunimas mums patiems yra galimybė pranokti save ir peržengti nusistovėjusias komforto zonas artimo meilės veiklose.

 

2024-aisias Caritas mini atsikūrimo Lietuvoje 35-metį. Svajojame, kad baigiantis metams visoje šalyje turėsime bent 35 Jaunojo Carito grupes. Carito vadovė kviečia kiekvieną karitietį drąsiai priimti jauną žmogų į savo glėbį ir su pasitikėjimu lydėti Carito veiklose, o jaunimą – leistis į auginantį savanorystės nuotykį!

 

Jeigu jaunimas norėtų burtis po Jaunojo Carito vėliava, bet konkrečioje vietovėje jo nėra, kviečiame rašyti el. paštu caritas@caritas.lt . Atvyksime papasakoti apie Caritą, konkrečioje vietoje pasižiūrėsime, kur Jaunasis Caritas galėtų veikti, kas reikalingiausia.

 

Taigi, leiskimės į artimo meilės nuotykius KARTU!

 

Parengė Ieva Urbonaitė, Lietuvos Carito tekstas publikuotas žurnale ARTUMA.