Benamystės atspindžiai: kodėl žmogus palūžta ir kur naktį sugrįžta miegoti 4 000 žmonių

Pagrindinis Benamystės atspindžiai: kodėl žmogus palūžta ir kur naktį sugrįžta miegoti 4 000 žmonių

Šalia autobusų soties, Šv.Stepono gatvėje įsikūrę Vilniaus arkivyskupijos (VA) „Carito“ Laikinieji namai neprimena vaizduotėje piešiamo vaizdo, kai išgirstame frazę „nakvynės namai“. Vietos, kur žmogus retkarčiais užeina sudėti bluosto, bet kitą rytą pasuka savais keliais ir nebūtinai sugrįžta. Šie namai labiau primena sanatoriją, kur vyksta gijimo procesas, tik kiek kitaip – gyvenimas čia reabilituojamas tuo momentu, kai žmogus netenka namų.

Pasakojimą apie laikinuosius namus 15min nusprendė parengti simboliškai spalio 10-ąją, nes ši diena nuo 2010-ų metų minima kaip Tarptautinė benamystės diena. Apie tai, kaip atrodo gyvenimas „Carito“ Laikinuosiuose namuose, dėl kokių priežasčių žmonės netenka savo namų ir kas jiems gali padėti atsistoti ant kojų, susitikome pasikalbėti su šių namų socialinėmis darbuotojomis Sigita Urbonaite ir Violeta Sobieska. O  antroje pasakojimo dalyje į benamystės problematiką žvelgsime namų gyventojo – Karolio akimis.

VA Caritas Laikinieji namai , nuotr. Beatričės Bankauskaitės

Statistikos departamento duomenimis, 2019-ais metais skirtingose laikino gyvenimo įstaigose gyveno 4015 žmonių. Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių Lietuvoje patiria benamystę, nėra. Į bendrą skaičių įtraukiami tik tie, kurie apsilanko laikinos nakvynės įstaigoje. 

Iš benamystės išbristi galima per dvejus metus

Daugiau nei prieš 11 metų, pastebėjus, kad trumpalaikė nakvynė niekaip nesprendžia benamystės problemos, „Caritas“ namuose įvyko pokyčiai. Juose pradėjo dirbti pirmieji socialiniai darbuotojai, buvo įsteigtas tuo metu pirmasis atviras dienos centras namų neturintiems gyventojams, pasakoja socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė.

Mums susitikus Laikinuosiuose namuose dar vyko prieš metus pradėtas remontas, tačiau durys gyventojams šiuo metu vėl yra atviros. Vienu metu nakvynės namuose gyventi gali 76 žmonės, 20 vietų skirta moterims, o likusios – darbingo amžiaus vyrams, paaiškina V.Sobieska. Taip pat yra keletas papildomų miegamų vietų nenumatytiems atvejams, kai kam nors staigiai ištinka nelaimė ir reikia saugaus prieglobsčio.

Paprastai Laikinuosiuose namuose žmonės gali gyventi iki 2 metų.

„Patirtis sako, kad per 2 metus galima išbristi iš benamystės, išskyrus išimtis, kai žmonės turi labai didelių įsiskolinimų. Tada leidžiame gyventi ilgiau, kad iš mūsų išsikeltų be skolų, – sako V.Urbonaitė. – Jeigu žmogus jaunas, nėra įsiskolinimų, dažniausiai pas mus gyvena ne ilgiau nei 2–3 mėnesius, kol susiranda darbą, gauna pirmą atlyginimą, tuomet gali išsinuomoti [kambarį – red.] ir iškeliauja.“

Sigita Urbonaitė, Caritas Laikinųjų namų socialinė darbuotoja, nuotr. Beatričės Bankauskaitės

Pagarba ir lygiavertis santykis - raktas į pokyčius

Toks ir yra šių namų tikslas – pastogę darbingo amžiaus žmonėms suteikti tol, kol jie vėl gali nuomotis būstą ir savarankiškai kurti savo gyvenimą. Norint pasiekti šį tikslą, neužtenka tik socialinio darbuotojo pagalbos, pastebi S.Urbonaitė, reikia ir žmogaus bendradarbiavimo. Todėl Laikinuose namuose galioja nemažai taisyklių.

Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo gana griežtos. Pavyzdžiui, dienos metu negalima būti kambaryje, su socialinio darbuotojo pagalba privalu ieškoti darbo, visiškai negalima vartoti alkoholio. Tačiau kiekvienai taisyklei yra paaiškinimas. Tarkime, kambaryje dienos metu negalima leisti laiko, nes reikia dirbti, o neturint darbo – dalyvauti centre organizuojamuose užsiėmimuose.

„Kai supranti taisyklių prasmę, kodėl jos tokios, tai yra lengviau jų laikytis. Kai atėjau prieš 10 metų ir sužinojau taisykles, ir aš galvojau, negi mes čia taip griežtai? 

Bet didžioji dalis taisyklių yra pritaikomos pagal situaciją, mes mokomės ir keičiam taisykles pagal jų poreikį. Jeigu taisyklė praranda prasmę arba yra neveiksminga, tai nei gyventojams jos lengva laikytis, nei mums patiems”, – teigia S.Urbonaitė bei pabrėžia, kad visada galimos išimtys.

Be to, kad labai svarbu paaiškinti, kodėl viena ar kita taisyklė yra svarbi, visi socialiniai darbuotojai sutinka, kad asmenį pokyčiams labiausia motyvuoja pagarba jam – kai žmogus priimamas kaip lygus. Tuomet jis įsiklauso ir noriai priima ar paprašo pagalbos.

„Labai svarbu turėti pagarbų santykį su žmogumi. Neretai išgirstam juos sakant, kad kai pas jus ateina, jaučiasi kaip žmonės. Suprantame, kad jie neretai priimami kaip žemesni, su jais nemandagiai kalbama, juos išvaro, jei šie atėjo nelabai kvepiantys.

Mes stengiamės išlaikyti lygiavertį santykį, parodyti, kad žmogus mums rūpi, mes jį gerbiam. Tuomet ir jie visai kitaip priima taisykles, griežtumą. Apskritai, kai žmogus supranta, kad jis rūpi, gali paprašyti ir priimti pagalbą“, – pabrėžia S.Urbonaitė.

Tiek S.Urbonaitė, tiek V.Sobieska čia dirba daugiau nei dešimt metų, todėl ir patirčių būta visokių. Pradėjus dirbti, pasakoja V.Sobieska, norėjosi žmones globoti, bet bėgant laikui atėjo supratimas, kad tik pats žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir elgesį, bet ne socialinis darbuotojas.

„Taip, mano atsakomybė yra paaiškinti, sudėlioti, bet jis renkasi. Žmogus visada turi pasirinkimą, mes paaiškinam, kad yra žiema, minus 20 laipsnių, o jei kas ateis išgėręs, liks lauke. Pasakom, kad žmogus pats turi pasirinkti, nes yra suaugęs, ir kad, deja, mes būsime tie blogiečiai, kurie jo nepriims. Girtuoklystė yra labai vaizdus pavyzdys, bet yra daug daugiau tų taisyklių“, – sako V.Sobieska ir juokauja, kad jos artimieji pirmą kartą išgirdę apie tokias taisykles, vadindavo jas „barbariškomis“.

Tiesa, ji pabrėžia, kad tokiu atveju žmogus gatvėje nėra paliekamas, bet nukreipiamas į kitas institucijas. 

Laikinieji namai, nuotr. VA Caritas

Kai gyvenime įvyksta lūžis - problemos ima šakotis kaip medis

Socialinės darbuotojos, girdėjusios šimtus istorijų, kodėl žmonės praranda gyvenamąją vietą, pastebi, kad priežasčių yra labai daug, o neretai ir – keletas vienu metu. Tačiau svarbiau, pasak jų, akcentuoti momentus, kada žmogus palūžta.

„Kiekvieno žmogaus istorijoje yra tas lūžio taškas, kur pradėjo kažkas vykti, šakotis kaip medis. Pavyzdžiui, skyrybos – dažniausiai atsiranda priklausomybė, nes nėra ką veikti, tada darbo praradimas. Ir pamažu krenti žemyn“, – sako V.Sobieska.

Būtent skyrybos yra įvardijama kaip dažna benamystės priežastis, tačiau S.Urbonaitė sako, kad už to slypi daug daugiau.

„Kai pradėjau dirbti, pas mane ateidavo klientai, kurie skyrėsi sovietmečiu. Tada girdėdavau taip: butas lieka mamai su vaikais, o vyras kažkur išeina. <...> Sakydavo, aš dirbau, netekau darbo, netekau namų, o nuomotis, tai pas močiutę, tai pas kažką kitą... Neretai prisideda ir priklausomybė, o su nepriklausomybe (Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu – red.) atėjo dar didesnis chaosas su darbais ir išgyvenimu.

Kai klausaisi žmogaus, jis sako, kad priežastis – skyrybos, bet jeigu atseksi visą istoriją, tai yra ir nepriklausomybė, ir darbo netekimas, ir konfliktai su artimaisiais. Tarsi tu matai, kad pagrindinė priežastis yra čia, lyg ir čia buvo lūžis, po kurio žmogus gyvenime nuėjo žemyn, bet priežasčių yra daug“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

V.Sobieska papildo, kad žmogus, kuris anksčiau gyveno „normalų“ gyvenimą, turėjo šeimą ir butą, to netekęs jaučia gėdą ir nenorą prašyti pagalbos. Kas, jos nuomone, daugelį žmonių apsaugotų nuo benamystės.

„Po kažkurio laiko jie ateina ir sako: „Būčiau sutikęs aš jus prieš metus ar dvejus, tada viskas būtų kitaip. Kodėl nesutikau...“. Ir tokių pasitaiko labai dažnai“, – teigia ji.

Nežinojimas, kaip elgtis su laisve, atvedė į Laikinuosius namus

Neretai į Laikinuosius namus atvyksta ilgą laiką įkalinimo įstaigoje praleidę ir neseniai į laisvę išėję gyventojai, sako V.Sobieska. Ji pastebi, kad po 15–16 metų, praleistų kalėjime žmonės nežino, ką su laisve daryti, kartais baidosi net automobilių. „Būdavo tokių, kurie net sakydavo, kad eis ką nors padarys, kad grįžtų“, – sako ji.

Todėl pradžioje, pasakoja socialinė darbuotoja, šiems žmonėms būna sunku prisitaikyti.

„Pas mus žmonės patys tvarkosi kambarius, virtuves, tualetus. Jeigu žmogus ateina iš įkalinimo įstaigos, jam sudėtinga ką nors išplauti, jam atrodo, kad jį tai žemina. Tos panetkės, kalbant jų slengu, yra atnešamos čia, bet vėlgi, jeigu einį į lygiavertį santykį ir priėmimą, tuomet žmogus supranta, aš nebesu ten, čia yra kitaip“, – teigia V.Sobieska.

Ji papildo, kad į gyvenimą taip pat nepasiruošę išeina tėvų neturintys vaikai. Neretai iki 18-os jie žino, kad turės ką valgyti, kur miegoti, ką apsirengti. Tačiau vos sulaukęs pilnametystės vaikas turi tapti suaugusiu ir viskuo rūpintis pats, nors to nemoka.

„Nors jau suaugęs, bet išeina kaip vaikas, yra likęs vienas pasauly, kuris yra didelis, platus, viskas galima, niekas nežiūri. Gali per tuos metus išbandyti viską ir likti be vietos, be nieko. Gerai, jeigu greitai suranda mus ar kažką“, – teigia ji ir parėžia, kad jaunuolius stengiamasi nukreipti į kitas institucijas, nes šiuose laikinuose namuose daugiausia gyvena vyresnio amžiaus gyventojai, todėl jaunuoliams šie namai nėra gerai pritaikyti.

Kitas lūžio taškas, bet ne būtinai pagrindinė benamystės priežastis, dažnai yra fizinės ar psichinės problemos, tam tikra priklausomybė.

S.Urbonaitė pastebi, kad psichikos sutrikimai dažnai įvardijami kaip lemiantys benamystę, tačiau yra labai daug žmonių, kurie turi tuos pačius psichikos sutrikimus, bet gyvena ne gatvėje, turi šeimas, namus.

„Tada supranti, kad psichikos sutrikimas nebūtinai yra benamystės priežastis, bet yra kažkurioje vietoje lemiantis taškas. Jeigu žmogus turi šeimą, kuri jį priima su visais sutrikimais, jis tikrai ilgiau išsilaikys namuose su šeima, ar gyvendamas savarankiškai. Bet tik ryšiai nutrūksta, nebėra palaikymo, nebėra į ką kreiptis pagalbos ir psichikos liga gali paūmėti: žmogus nustoja gerti vaistus, nebeklauso kažko, užsidaro savo pasaulyje ir tada, žiūrėk, atsiranda gatvėje“, – teigia ji.

Laikinieji namai, nuotr. VA Caritas

Dirbti neoficialiai - nebekieta

Kai žmogus patenka į Laikinuosius namus, dažniausiai jis neturi darbo, arba uždarbiauja neoficialiai. Todėl oficialaus darbo paieška yra esminis gyvenimo šiuose namuose uždavinys.

S.Urbonaitė pastebi, kad anksčiau gyventojai oficialiai darbintis ir ypač mokėti įsiskolinimus antstoliams nenorėjo, nes buvo nemadinga – nekieta. Tačiau toks požiūris ėmė keistis.

„Dabar yra taip, kad dirbti ir mokėti įsiskolinimus yra norma. Todėl tam, kuris ateina su kieteko požiūriu, reikia keistis. Nes jeigu iš aštuonių kambaryje trys ar penki dirba ir mato, kad toks pokytis naudingas ir prasmingas, kitus aplinka veikia kaip motyvatorius ir taip yra sprendžiamos problemos.

Gali būti, kad ir visuomenė keičiasi <...> Galų gale, mūsų darbdaviai po truputėlį sąmoningėja ir mažėja noras samdyti žmones neoficialiai. Bet labai tikiuosi, kad ir mes labai prisidedame prie pokyčio, kad išėję žmonės ir toliau skleidžia žinią, kad yra gerai dirbti oficialiai, išsimokėti skolas, nes tuomet esi laisvas, gali kitaip kurti gyvenimą, šeimą“, – sako S.Urbonaitė.

Ji pasakoja, kad yra labai gražių pavyzdžių, kai įmonės vadovė, turinti socialinio darbo patirties, įdarbino stiprią protinę negalią turintį gyventoją ir kilus problemoms vis susisiekia, neatėjus jam į darbą paklausia, gal susirgo.

Darbdavių požiūris itin reikšmingas, jeigu žmogus neturi kur gyventi ir dėl to jo nepriima į darbą, tai liūdna, sako ji.

„Kai mes keičiame požiūrį, kad visi žmonės yra žmonės, tai visiems nuo to tampa geriau: lengviau įsidarbinti, maloniau aptarnauti, kiek daug benamių dirba paslaugų sferoje, kur mes kasdien būname, matome. Man labai norėtųsi, kad jei kas nors sužino, kad žmogus yra benamis, kad nesakytų „o, tai jis dabar blogai dirba“, – papildo V.Sobieska.

Laikinieji namai, nuotr. VA Caritas

Būna, kad nežinome, jog artimieji neturi namų

Ar tik pats žmogus yra atsakingas už tai, kad neteko namų, ar visgi atitinkamos institucijos galimai ne iki galo atlieka savo darbą? S.Urbonaitė sako, kad atėjus naujam žmogui nežvelgia atgal ir neklausia, kas būtų jeigu būtų. Tačiau akcentuoja, kad institucijos, darbdaviai ir kiekvienas mūsų taip pat yra benamystės problemos dalyviai ir gali prisidėti prie to, kad žmonės greičiau iš jos išeitų.

Kaip vieną kertinių dalykų ji akcentuoja mokymą apie skolas.

„Jeigu pats įsigijai butą, gal išsilavinimas leidžia gaudytis situacijoje. Tačiau yra žmonių, kurie turi socialinius būstus, kuriuos yra gavę tikrai ne iš geros situacijos. Mes susiduriame su situacijomis, kad žmonės ir iš tų butų yra iškeldinami už skolas ar komunalinius įsiskolinimus. Manau, kad šią sistemą galima patobulinti. Ar socialiniai darbuotojai, ar už socialinį būstą atsakinga institucija, kuri pradeda matyti, kad žmogus 2–3 mėnesius nemoka, gali siųsti pagalbą“, – teigia S.Urbonaitė.

Ji teigia, kad pastebėjus nemokumą kartais pakaktų tiesiog paklausti, kas žmogui nutiko, galbūt jis gulėjo ligoninėje. Be to, pasak jos, svarbu mokyti žmones, kaip tvarkytis su antstoliais, supažindinti, kad jie mokėjimus gali atidėti, nes tokių žinių žmonės turi nepakankamai.

Kita vertus, kartais net giminės, šeimos nariai, nežino, kad jų artimasis neturi pastogės, sako socialinė darbuotoja. Ji prisimena turėjusi klientą, kurio sesuo gyveno Kaune, nuosavame bute, bet vyras niekada jai nepasakė, kad gyvena laikinuose nakvynės namuose.

„Jis važiuodavo į svečius, pirkdavo lauktuvių, važiuodavo jos aplankyti. Aš bandžiau sakyti, gal pasisakyk, nes man kirbėjo, kad sesuo jį mielai priims, nes abu vieniši, ji turi butą. Bet jis tikrai niekada nepasakė ir nežinau, kokia jo dabar situacija“, – sako ji.

O tai, pasak socialinės darbuotojos, iliustruoja, kad neretai nežinome, jog galime padėti arba net neatpažįstame, kad žmogus yra benamis, nes vizualiai jis atrodo taip pat. „Kai nematome, mes negalime padėti, bet ir žmogus nesikreipia pagalbos.“

Taip pat socialinės darbuotojos pasakoja, kad net ir savarankiškai gyventi pradėję žmonės kartais „atkrinta“ ir vėl sugrįžta, bet su tuo reikia susitaikyti.

„Kaip priklausomybėje turi priimti, kad atkrytis yra dažniau norma negu išimtis, taip ir su benamyste, atkryčiai yra galimi“, – sako S.Urbonaitė.

Todėl, papildo ji, iš laikinųjų namų išeinantiems žmonėms stengiamasi pasakyti, kad šie nelauktų paskutinės minutės ir ateitų, nes pirmoje fazėje gali pakakti ir pokalbio, kad žmogus vėl atsigautų.

„Yra žmogus, kuris išsikraustė prieš devynerius metus, bet jis ateina. Manau, kad nelabai svarbu, ar jie nori mus matyti gatvėje, ar bendrauja, ar nebendrauja, bet svarbu, kad jie žino, jog gali visada ateiti ir bus priimti.

Ir ateina kartais. Kartais dėl darbo paieškos, kartais maisto, o kartais atneša pyragą, mes sėdime kartu ir valgome“, – šypsosi V.Sobieska.

Autorius: Beatričė Bankauskaitė

Šaltinis: 15min.lt