Vasario 2-ąją Bažnyčioje minima Pašvęstojo gyvenimo diena, dedikuota tiems, kurie paskyrė savo gyvenimą Dievui. Viena tokių šviesiausių asmenybių, du trečdalius savo gyvenimo aktyviai dalyvavusi artimo meilės misijoje Bažnyčioje, prieš 33 metus Nepriklausomybę beatkuriančioje Lietuvoje padėjusi žengti pirmuosius žingsnius Caritui, viena iš socialinės rūpybos iniciatorių Bažnyčioje bei dalyvavusi įkuriant VDU socialinės rūpybos katedrą, žurnalo Caritas (t. y. mūsų Artumos pirmtako!) įkūrėja yra sesuo Albina Marija Jurgė Pajarskaitė MVS.
„Mano, kaip žmogaus, jokio nuopelno nėra, nes aš buvau tik įrankis Dievo rankose. Kiekvienas turime savo paskirtį ir pašaukimą. Žmogus būna laimingas tik tada, kai atlieka savo pašaukimą. Aš esu laiminga“, – tvirtina sesuo Albina.
Kiekvienam – savo pašaukimas
2022-ieji seseriai Albinai – ypatingi, kaip ir jos vienuolijai – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijai: lygiai prieš 95-erius, 1927 m. sausio 27-ąją, Dangui gimė vienuolijos įkūrėjas – palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis; o tris savaites prieš – sausio 6-ąją, per Tris Karalius, šį pasaulį išvydo Albinutė; be to, šiemet ji minės ir 65-erių metų sukaktį, kai 1957-aisiais tapo tuomet pogrindinės vienuolijos nare.
Šiuo metu savo kongregacijos seserų namuose Vilniuje gyvenanti sesuo Albina ir toliau labai domisi gyvenimu už vienuolyno sienų, seka naujienas, mato, kas vyksta pasaulyje ir Bažnyčioje. Ir į Artumos klausimus sesuo Albina atsakė šiuolaikiškai – elektroniniu paštu, nes ji puikiai naudojasi kompiuteriu, o vienas svarbesnių jos kasdienybės rūpesčių yra knygos rašymas.
– Vasario 2-oji – Dievui pašvęstojo gyvenimo diena. Pastaraisiais metais pašaukimų į kunigystę ir vienuolijas gerokai mažiau. Kaip manote, kokios priežastys tai lemia?
– Sovietų okupuotoje Lietuvoje, pogrindyje ir varge tarnaudamos Bažnyčiai, nejautėme nykimo pavojaus: žmonių žūtys, kalėjimai ir tremtys užgožė mūsų pačių reikalus, ir nors augimas ir plėtimasis buvo sustoję, bet turėjome viltį, kad teroras baigsis, laisvėje atsikuriančiai vargo Bažnyčiai dar labiau reikės mūsų, ir Dievas teiks mums augimą. Neatėjo net į galvą, kad priespaudos laikų lėšomis įgyti namai jau bus ne mūsų – mums nereikalingi, kad mes jau nebebūsim taip reikalingos, kaip buvom.
Žinoma, nieko be priežasties nebūna. Reikia ieškoti, kuo kaltos, taisyti klaidas ir, kurios dar gyvos, stengtis vykdyti Viešpaties valią, kasdien iš naujo pagal Įkūrėjo priesaką – rikiuojantis blogį nugalėti gerumu, tvirtai tikint Kristaus Kryžiaus pergalingu slėpiniu. Kas žino, o gal dabar kai kurių Dievui pašvęstųjų tokia misija?
– Ką atsakytumėte popiežiui Pranciškui, kuris prašo ir jūsų nuomonės apie Bažnyčią šiandien?
– Labai sunku suformuluoti atsakymą. Visa Bažnyčia – pats didžiausias Jėzaus Kristaus Kryžiaus slėpinys, sakramentų Sakramentas, skirtas visiems ir talpinantis visus: nuo didžiųjų herojų – šventųjų iki baisiųjų tironų – erodų ir judų. Ir ačiū Gailestingajam Dievui ir popiežiui Pranciškui, kad dabar vis labiau tai ryškinama.
– Kuo Sinodas, jūsų nuomone, gali būti ypatingas Bažnyčios bendruomenės gyvenime?
– Mano atsakymai – vargdienių sesers, susirgusios rūpesčiu, kad visi pripažintume tiesą, jog esame Dievo meilės sukurti būti laimingais ir privalome vieni kitais rūpintis. Kodėl sergu tuo rūpesčiu? Pati nežinau.
Galiu atsakyti tik tiek, ką jaučiu. Tai – dar vienas Šventosios Dvasios pliūpsnis tikintiesiems Bažnyčios istorijoje. Tai – Šventosios Dvasios per popiežių Pranciškų veikimas, skatinantis katalikams rikiuotis vieningai veikti, kad būtų tikrai įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimai – nurodymai Dievo Karalystei realizuoti. Tikrai, šis Sinodas ypatingas savo iššūkiu, ir jo sėkmė, mano supratimu, priklausys nuo Bažnyčios bendruomenės kiekvieno nario (t. y. nuo kiekvieno mūsų, pirmiausia – ganytojo, kunigo pašvęstojo / pašvęstosios) atsivertimo – tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu kaip Švenčiausiąja Trejybe, per Nekaltąją Mariją.
Pagal Sinodo logotipą ir jo žodžius – dalyvavimas, bendravimas, misija – mano supratimu, Sinodas iš esmės yra popiežiaus (Bažnyčios) kvietimas į kelionę Dangaus laimės link visų žmonių, vienodai Dievo mylimų ir taip pat turinčių vienodai vienas kitą mylėti. Aišku, tai reikalauja daug ką kitaip vertinti Jėzaus Kristaus, žmonių Atpirkėjo, Kryžiaus šviesoje. Ar Bažnyčia tam pasiruošusi? Kas žino? Tik Dievas. Bet tvirtai tikėkim, ko negali žmogus, gali Dievas.
– Prieš 33 metus su bendramintėmis inicijavote Caritas atkūrimą. Dabar per metus visoje šalyje Caritas padeda arti 40 tūkst. žmonių, jo veiklose dalyvauja beveik 3 tūkst. savanorių ir apie 280 darbuotojų. Kokia užduotis šiandien Caritas yra didžiausias iššūkis ir ką patartumėte dabartiniams karitiečiams?
– Kaip atsakymą galiu tik pakartoti 1988-ųjų rugpjūčio 27-ąją Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui J. Em. kardinolui Vincentui Sladkevičiui ir visiems Lietuvos vyskupams bei vyskupijų valdytojams įteikto prašymo žodžius: „Giliai išgyvendamos Lietuvos tautos sunkią moralinę ir dorovinę padėtį, kuri susidarė dėl ilgai trukusių suiručių ir beatodairiško ateizmo siautėjimo, mes, Lietuvos katalikės moterys, ryžtamės dėti visas pastangas, kad mūsų krašte būtų atgaivintas tikrasis žmoniškumas, blaivumas, šeimų tvirtumas ir jaunimo dorovingumas, kad būtų kuriama tikrųjų vertybių siekianti visuomenė, visų jos narių solidarumo, tarpusavio meilės, atjautimo ir gailestingumo pagrindais.“
Tai buvo moterų sambūrio Caritas tikslas ir uždaviniai, kuriems įgyvendinti sukurti keturi Caritas veiklos padaliniai – sekcijos: Šeimos, Žmogaus auklėjimo, Tautos bendrijos atkūrimo ir Vargo mažinimo.
1991 m. gegužės 20–30 d. Caritas Internationalis generalinės ansamblėjos metu Lietuvos katalikiškas moterų sambūris Caritas buvo priimtas į Caritas Internationalis tikruoju nariu, su sąlyga, kad sambūrio nariais galėtų būti ir vyrai.
1991 m. birželio 1–2 d., visuotinio Lietuvos Caritas suvažiavimo metu, buvo patvirtinti nauji Lietuvos Caritas federacijos įstatai, paliekant tą pačią Caritas veiklos programą su keturiomis veiklos sekcijomis.
1997 m. Lietuvos Caritas federacija tapo pilnai bažnytine organizacija Lietuvos Caritas vardu su centru ir vyskupijų, dekanatų bei parapijų padaliniais, kurie vykdo tik Vargo mažinimo programą.
Katalikiško moterų sambūrio Šeimos sekcija išaugo į Šeimos centrą su vyskupijų ir dekanatų šeimos centrais, o žmogaus auklėjimo funkcijas atlieka Jaunimo ir Katechetikos centrai. Nežinau, kokį ryšį šie dariniai turi tarp savęs.
Malonu, kad Lietuvos Caritas išaugo į galingą organizaciją, kuri turi tiek savanorių ir tiek darbuotojų, pajėgusių per metus sušelpti net 40 tūkst. varguolių. Bet, kiek man žinoma, gana aukštai pakilus krašto ekonomikai, pagalbos reikalingų žmonių nesumažėjo, o apleistų, vienišų, ypač senolių, dar padaugėjo, atsirado nemažai nebenorinčių dirbti ir gyventi tik iš pašalpų. Dėl to didelis Caritas sušelptų žmonių skaičius nebedžiugina. Nelaimėlių vienišių, iširusių šeimų, vaikų našlaičių, esant gyviems tėvams, skaičiui didėjant ir akivaizdžiai nykstant lietuvių tautai, Lietuvos Caritas kartu su visa Lietuvos Bažnyčia negali būti ramūs, tai bėdos sinodinis reikalas. Reikia nedelsiant naujai, sutartinai imtis mažinti visokeriopą žmogaus vargą ir skurdą. Čia viso negaliu išsakyti, tai prašau, maldauju – nedelskime, melskimės ir veikime – būtina pradėti, nieko nelaukiant, naujai planuoti karitatyvinį darbą.
– Kadangi žurnalo Artuma steigėjas ir pradininkas yra Caritas, ko palinkėtumėte artumiečiams?
– Esant progai, tiesiog kreipiuosi į žurnalą Artuma, noriu pareikšti, man atrodo, ne vienos mano lūkestį, kad katalikų žurnalas Artuma, ilgai nedelsdama, išaugintų šiandien dar taip reikalingų naujų katalikiškos spaudos atžalų.
Interviu publikuotas žurnale Artuma