Kiekvieną dieną keliamės ir gulamės su mintimi, kaip galėtume padėti mūsų broliams ir seserims, patiriantiems karo siaubus Ukrainoje. Protu sunku suvokti, ką išgyvena karo aukos. Karo aukos – tai dalyvaujantys mūšiuose, karo aukos – besigūžiančios slėptuvėse, karo aukos – gaminančios maistą kovojantiems, karo aukos – palikusios savo namus ir artimuosius. Vienodai skaudu dėl visų.
Ir kiekvienas, norėdamas bent kiek numalšinti tą sopulį, ieškome, kaip ir kur galėtume padėti. Greičiausias kelias įprasminti save – savanorystė. Čia žmogus gali atgimti, nurimti, veikti tikslingai, jaustis reikalingu.
Mes įpratę gerus darbus daryti tyliai, bet vis dažniau kalbame, kad jau atėjo laikas nesigėdyti ir rašyti bei kalbėti apie tai garsiai. Geri darbai turi žmones vienyti, užkrėsti gerumu, kviesti dalintis aukojimo kultūra. Turime žinoti vardus tų, kurie patys pirmieji stoja į pagalbą, aukoja savo laiką, atima jį iš vaikų, vyrų, žmonų, tėvų, o savo meilę, dėmesį bei šilumą dalina nepažįstamiems žmonėms, nieko nesitikėdami gauti grąžon. Tai yra tikroji, besąlygiška meilė Žmogui.
Kauno arkivyskupijos Caritas metų metais pagalbą teikęs gyvenimo nuskriaustiems žmonėms, suskubo organizuoti pagalbą ir karo baisumus išvydusiems Ukrainoje. Kovo 17-18 dienomis buvo renkama parama Ukrainai, Severodonecko srites gyventojams.
„Nėra jėgų likti tik stebėtoju“ – sakė savanorė Ramunė, kuri labai išgyvena dėl draugų, likusių Kijeve. Negalėdama jiems padėti tiesiogiai, moteris save ramina savanoriaudama. Teikti neatlygintiną pagalbą Ramunė pakvietė ir 11-etę dukrą. Vaikiškos rankutės kantriai priiminėjo aukojamus daiktus ir iš paauglių, ir iš senolių, ir net iš praeivių. Aukojimas įkvepia. Matant vykdomus gerus darbus prie paramos teikėjų prisijungė net atsitiktiniai praeiviai. Pro šalį ėjęs vyriškis, paklausęs, kiek ir ko reikia, suskubo į prekybos centrą, kad galėtų paaukoti Ukrainai.
Daiktus žmonės stengėsi aukoti pagal reikalingumo sąrašą arba pagal supratimą, ko galėtų prireikti jiems patiems, atsitikus tokiai nelaimei. Ramunė negali pamiršti senukų poros, kuri atvežė dideles pakuotes sauskelnių suaugusiems. Juk Ukrainoje pažeidžiami visi žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, profesijos. Aukojant svarbu pagalvoti apie kiekvieną. Lietuvė medikė atvežė medicinos priemonių, kurių norėjo nupirkti daugiau, bet Lietuvos vaistinių lentynose jų nerado, jos tuščios dėka žmonių gerumo, medikamentai išpirkti tam, kad būtų paaukoti Ukrainai.
Ramunė savanoryste malšina širdies skausmą, nes tik taip ji gali prisidėti prie tų, kurie kovoja už laisvę, už išgyvenimą. „Tomis dienomis galėjai pajusti, kokia, visgi, stipri ir vieninga mūsų tauta. Mokanti susitelkti tada, kuomet reikia labiausiai“.
Savanorė Kristina į šią veiklą taip pat įtraukė ir savo sūnų – 12-metį Martyną: „Kol ėjome namo, jis vis gyrėsi, kad labai gerai jaučiasi. Toks malonus jausmas padėti kitiems, kažką gero padaryti dėl žmonių.“ Kristinai tai ne pirmas ir ne paskutinis savanoriavimo epizodas, bet, kaip sako pati savanorė, ji tampa priklausoma nuo gaunamo gerumo savanorystės metu. „Tikrai gauni daugiau, nei atiduodi. Ypač žavi aukojančių žmonių nuoširdumas, ryžtas, gerumas. Gera matyti tiek gerų žmonių vienoje vietoje”.
Parama buvo renkama nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro. Žmonės aukojamus daiktus nešė visomis valandomis, tačiau didžiausias srautas buvo jaučiamas po darbo, vakarop. Vos per dvi dienas savanoriai iš aukojančių geradarių priėmė daugiau nei 200 vienetų elektronikos prekių (žibintuvėliai, išmanieji telefonai, powerbankai, elektriniai šildytuvai, virduliai), 18 jogos kilimėlių, 103 šiltus užklotus, 179 termo drabužių komplektus, 24 vnt. vaikiškų kombinezonų, 439 poras kojinių, 26 miegmaišius, daugiau nei 1000 vnt. asmens higienos priemonių, 275 vnt. medicinos priemonių. Daiktai buvo nauji arba labai geros būklės. Džiugino žmonių sąmoningumas aukojant. Aukojant tai, kas iš tiesų reikalinga, o ne tai, ko nereikia pačiam. Aukojant sąmoningai mažiau darbo tenka savanoriams ir parama greičiau pasiekia jos gavėjus.
Savanoriai keisdavosi kas 3 valandas. Klausiami, ar buvo sunku, visi vieningai tvirtina, kad buvo gera. Gera žinoti, kad gali padėti kitiems, kad tavo kelios valandos kasdienos, galbūt kažkam už 1000 – čio kilometrų reikš šiltą naktį, skambutį artimajam, gyjančią žaizdą, viltį ir žinojimą, kad jie ne vieni, kad juos girdi ir palaiko.
Šlovė Ukrainai ir jos didvyriams, kaip ir garbė mūsų savanoriams bei visiems atviros širdies žmonėms, kurie dalinasi.
Reikalingų daiktų rinkimo akcija vyko visoje Lietuvoje. LIetuvos Caritas dalinasi džiugia žinia, kad parama jau pasiekė Severedonecką, kviečiame susipažinti:
Parengė Kauno arkivyskupijos caritas savanorė Ramunė Kapčiūnienė
