.JPG)
Trys kartos: Kotryna Juškaitė, jos močiutė Ona Danilevičienė ir mama Kristina Juškienė. Asmeninio albumo nuotr.Kotryna Juškaitė – trečios kartos karitietė, etnomuzikologė, mokytoja. Jai vos 23-eji, o savanorystės Carite stažas siekia 18 metų! Įdomu, kad dešimtoje klasėje ji sakė tikrai nebūsianti mokytoja, tačiau Dievulis nusprendė kitaip.
Trečiame etnomuzikologijos studijų kurse ji sulaukė kvietimo vaduoti į motinystės atostogas išeinančią muzikos mokytoją. Po studijų grįžo dirbti į gimtąją Raguvą Panevėžio rajone.
K. Juškaitė ne tik moko muzikos, bet ir vadovauja Raguvos kultūros centro vaikų kolektyvui. Per karantiną subūrė folkloro dainininkių grupę „Trys kartos“, kurioje dainuoja su mama ir močiute. Močiutė Ona Danilienė – nuo pat organizacijos atkūrimo Lietuvoje atstovauja Raguvos Caritui Panevėžio vyskupijoje, o mama, Carito savanorė Kristina Juškienė vadovauja Raguvos kultūros centrui.
„Kadangi močiutė ir mama buvo karitietės, į savanorystę nuo 5-6 metų įsitraukiau ir aš. Atsimenu, Caritas dalindavo nepasiturintiems paramą maisto produktais, o aš būdavau atsakinga už sausus pusryčius. Vyresnės karitietės mokė skaičiuoti pakuotes, neapsirikti“, – prisiminė Kotryna.
Kotryna Juškaitė. Asmeninio albumo nuotr.Artėjant Mokytojo dienai, Kotrynos klausėme, ką ji mano apie šį pašaukimą, prašydami atsakyti į Carito anketos klausimus.
Mokytojas tai....šviesa, gėris, gerasis pavyzdys mokiniams.
Didžiausia mokytojo sėkmė – išmokyti savo dalyko. Man sėkmė būtų įskiepyti mokiniams meilę lietuvių liaudies tradicinei muzikai.
Didžiausia mokytojo nesėkmė – neperduoti vaikams savo dėstomo dalyko pagrindų ir tokių bendražmogiškų dalykų, kaip pagarba suaugusiam žmogui, mandagumas, skirtingų žmonių priėmimas. Tai ypač svarbu, jei tėvai nusišalinę nuo savo vaikų auklėjimo.
Mokytojos idealas – mano mama, kuri stengėsi užauginti gerą, supratingą, darbščią rūpestingą dukrą. Mama man – pavyzdys, kad viskas yra pasiekiama, jei tik yra stiprus noras.
Koks mokytojas paliko giliausią pėdsaką Jūsų gyvenime? Mano muzikos mokytoja Ingrida Bučinskienė, dabar dirbanti Velžio gimnazijoje. Ji ne tik mokėjo sudominti savo dalyku, įtraukti į būrelius, muzikuoti, bet ir atvirai su mokiniais bendraudavo. Visada galėjai pas ją ateiti su savo džiaugsmais, vargais ir rūpesčiais, pasiguosti, paklausti patarimo. Muzikos kabinetas buvo vieta, kur jautėmės laukiami.
Esu mokytoja, nes... taip panorėjo Dievulis. Sakoma: „Niekada nesakyk niekada“, o aš dar 10-oje klasėje buvau tikra, kad niekada nebūsiu mokytoja ir tikrai nedirbsiu mokykloje. Vis dėlto, įstojus studijuoti etnomuzikologijos į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją katedros vedėjos buvome paskatinti būtinai studijuoti ir muzikos pedagogiką, o trečiame kurse gavau pasiūlymą iš Raguvos gimnazijos ateiti mokytojauti. Priėmiau iššūkį, nors buvo nelengva ir studijuoti, ir važinėti iš Vilniaus į Raguvą dirbti.
Kiek metų mokytojaujate? Trečius.
Dėstomas dalykas muzika. Nes ji supo nuo pat kūdikystės. Muzikavo mano seneliai, tėvai. Dar nemokėdama skaityti 4-5 metų jau giedojau bažnytiniame chore.
Ko mokytoją moko mokiniai? Įvairiausių dalykų, net ir pasakyti „nežinau“, nes mokytojas nėra visažinis.
.png)
Ko pati dar norėtumėte išmokti? Groti liaudiškomis kanklytėmis.
Kas sieja darbą mokykloje ir savanorystę Carite? Žmonės. Kaip jaunoji karitietė su močiute dalyvauju Carito susitikimuose pristatant veiklas ir liudiju, kad mokykloje gali ne tik mokyti muzikos, bet ir pakviesti mokinius savanorystėms. Kultūros centre turiu vaikų kolektyvą, tad jie sudalyvauja ir atlaiduose ar talkose, mergaitės barsto gėlytes, su jaunimu puošiame bažnyčią. Viskas apsijungia.
Kokios brangiausios patirtys Carite? Įstrigusi pagalbos prašiusi jauna šeima su vaikais, nes be sutarties dirbęs vyras buvo labai apgautas. Antstoliai netgi išvaržė namus. Tačiau vienas ūkininkas atėjo į pagalbą nupirkdamas būstą. Mes stengėmės padėti įsikurti, organizavome paramą drabužiais, maistu.
Su Carito pagalba žmonės tikrai gali stotis ant kojų, Savanoriai gali ir emociškai palaikyti, ir praktiškai padėti. O Caritas yra organizacija, kuri tikrai tą daro ir yra arčiausiai žmonių.
Kitas iš pavyzdžių – su ukrainiečiais. Patalpose, kur giedodavo choristai, apgyvendinome pagyvenusią porą su augintiniais. Padėjome įsikurti parūpindami baldų, buitinės technikos. Vis dar padedame malkomis, maisto produktais. Labai gaila žmonių, kad turėjo palikti namus dėl karo, bet tikrai raguviečiai juos šiltai priima, bendrauja. Jie tapo bendruomenės dalimi, nėra atskirti.
Ką norėtumėte perduoti norintiems prisidėti prie gerumo darbų? Drąsos mylėti ir būti mylimais. Padėti vieni kitiems, nes nežinia, kada mums patiems prireiks kitų pagalbos.
Jūsų linkėjimas buvusiems, esamiems ir būsimiems mokytojams. Daug daug sveikatos, kantrybės, kuo didžiausios sėkmės. Suprasti mokinius, o ne tik sausai išdėstyti žinias, mokyti juos gyvenimiškos patirties, kaip savo vaikus.
Aišku, visiems mokytojams linkiu stipraus tikėjimo, o būsimiems pedagogams – drąsos atsiliepti į pašaukimą. Jei nori būti mokytoju – būk!
Lietuvos Caritas