Kiekvienas su sava kuprine ir muzikos instrumentu. Taip prieš beveik dvejus metus su 6 vaikais į Lietuvą atvyko Irina Sevruk. Tuomet ji laukėsi septintojo.

 

Telšiuose gimusiam mažajam Liubomirui (liet. Taikos nešėjui) jau pusantrų. Kol sesė ir 5 broliai mokyklose bei darželiuose, jis leidžia laiką su mama.

 

Kaip pasakojo Irina, Lietuvoje jos šeima nuo 2022 m. kovo 26 dienos. Palyginti su Kyjivu, Telšiai – mažas, tylus, taikus mietelis. Kaip ir kitos gausios karo pabėgėlių šeimos, jie buvo apgyvendinti Telšių vyskupijos Carito bendrystės centre „Saulėtoji užuovėja“.

 

„Geros sąlygos. Vaikai apsiprato, eina į darželius, mokyklas. Nors iš pradžių buvo labai sunku, vis laukėme, kad štai netrukus baigsis karas, grįšim“, – prisiminė 40-metė 7 vaikų mama.

 

 

Vyriausiajam Andrejui 17 metų. Jis nuo mažų dienų groja altu, tad, baigęs bendrojo lavinimo mokyklą, nuotoliu studijuoja Ukrainos muzikos akademijoje. Domėjosi studijų galimybėmis ir Lietuvoje, tačiau dėl švietimo sistemų skirtumų kol kas nepavyko rasti sprendimo.

 

14-metė Sofija Telšiuose lanko katalikišką Vincento Borisevičiaus gimnaziją. „Visus dalykus mokosi lietuviškai. Sako, nelengva, bet klasėje yra viena geriausių mokinių. Ir Ukrainoje buvo pirmūnė“, – pasidžiaugė Irina.

 

Telšių muzikos mokykloje mergaitė tęsia smuiko pamokas. Na o 12-metis jos brolis Ilja kol kas mažiau linkęs į mokslus, tačiau mielai groja gitara. Lanko Telšių „Atžalyno“ progimnazijos septintąją klasę ir muzikos pamokas.

Ketvirtokui Markui 9-eri. Jis Telšių „Germanto“ progimnazijos moksleivis. Iš šeimos muzikantų vienintelis Markas negalėjo pasiimti savo instrumento – pianino, kuris liko Kyjive, bet irgi tęsia muzikos mokslus.

 

Irina dėkinga Telšių muzikos mokyklos mokytojams, kad padėjo vaikams integruotis, nors ir patiems nebuvo lengva susikalbėti. Universalios muzikos kalbos nepakanka, nes reikia ir paaiškinti. Dabar vaikai vis daugiau supranta ir kalba lietuviškai, tad ugdymo procesas paprastėja.

 

 

Irina mato, kad mažyliams mokytis kalbos dar paprasčiau. Darželinukai ją tiesiog įgyja bendraudami. Priešmokyklinukas Ustynas drauge su jaunesniu broliu Aleksandru, kuriam ketveri, lanko Telšių vaikų lopšelį-darželį Saulutė. Mažiausiasis Liubomiras pradeda kalbėti. Ukrainietiškai, nes būtent gimtąja kalba kalbama šeimoje.

 

„Kai paaugs, pradės daugiau bendrauti su vaikais, pramoks ir lietuviškai, – neabejoja Irina.

 

 

Didelė pagalba gausiai šeimai, kad į Lietuvą kartu vyko Irinos mama. Bėgant nuo karo buvo neramu, kad visi ir viskas bus svetima. Nežinojo, kur vyksta. Kita, šalis, kita kalba, kitokie žmonės: „Bet, žinote, kai tik atvykome, visi labai mus palaikė. Ypač iš pradžių. Jei tik išgirsdavo, kad mes iš Ukrainos – prieidavo susipažinti, klausdavo, kuo gali mums padėti. Tiesiog buvo nuostabu, kai sutikti žmonės apkabindavo, pakalbindavo“.

Sako, lietuviai – šaltoki, tačiau Irinos patirtis priešinga. Jos gyvenimo kelyje sutikti žmonės – labai geri. Gal kažkiek santūresni, bet kai pradeda kalbėtis, atsiveria, mezgasi ryšys.

 

 

Kadangi Irina su vyru – gausios šeimos tėvai, jam taip pat buvo leista išvykti iš Ukrainos kartu su žmona ir vaikais. Iš pradžių kiek sunkiau sekėsi su darbais, sulaukdavo klausimų, kodėl nekariauja. Tačiau dabar darbuojasi bendrovėje „Žemaitijos pienas“. Pamaininis darbas nelengvas, bet Irina dėkoja Dievui, kad viskas gerai.

 

Per beveik dvejus metus ji Telšiuose susipažino su naujais žmonėmis, mielai pabendrauja, tačiau daugiau laiko leidžia namie. „Daug vaikų ir kiekvienam reikia dėmesio. Ir maistą ruošiu, ir prie pamokų reikia prisėsti, nes vyresni vaikai mokosi ne tik lietuviškoje mokykloje – iš Ukrainos nuotoliu taip pat gauna užduočių“.

 

O apie ką ji svajotų kaip mama? Sako, kad vaikai taptų gerais žmonėmis: „Manau, kiekviena mama to nori. Ir kad vaikai turėtų tvirtą atramą gyvenime, gerų draugų, kurie palaikytų“. Kaip moteris Irina laimės nori. Taikos. Kad niekur pasaulyje – nei Ukrainoje, nei kitose šalyse – nebūtų karo. Nes patirti, išgyventi karo siaubą – baisiausias patyrimas.

 

 

Moteris graudinasi prisimindama psichologę iš Ukrainos, irgi gyvenančią Telšiuose. Prieš pat Kalėdas vis į telefoną žiūrėjo bendraudama. Laukė žinių iš sūnaus, nuo pirmų karo dienų buvusio fronte.

 

„Po kiek laiko sužinojome, kad žuvo su visa brigada. Tai taip baisu. Laidoti savo vaiką. Baisu, kad tiek mamų lieka be sūnų, žmonų – be vyrų, vaikų – be tėvų. Kad tiek žūsta karių ir civilių. Taikos norisi labiausiai. Laimės. O jei taika – tai ir laimė“.

 

Ukrainoje likusi garbaus amžiaus Irinos vyro mama nesutiko išvykti. Taip pat likę du vyro broliai. Vienas iš jų – fronte. Labai neramu dėl jų. Nuolat seka žinias iš Ukrainos.

 

„Norisi, kad jau greičiau taika būtų, – sako Irina. – Atrodo, čia viskas gerai, bet irgi nėra stabilumo. Vietiniai taip pat nerimauja, kad gali ateiti karas. Skaudu. Nes žmonės ne apie karą turi kalbėti, o džiaugtis gyvenimu“.

 

Daug vaikų – pagalba ar sunkumas tokioje situacijoje? Irinai sunku atsakyti, nes savęs be vaikų ji tiesiog neįsivaizduoja: „Ačiū Dievui, kad juos turiu. Nors pasivargsta, trūksta miego. Mūsų keturmetis naktį vis atsibunda, verkia, kad bijo. Ko bijoti? Kartu esame. Glostau, glostau, kol užmiega. Taip ir gyvenam“. 

 

Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas