Popiežiaus Žinia Pasaulinei migranto ir pabėgėlio dienai – kvietimas statyti tiltus, o ne sienas

Pagrindinis Popiežiaus Žinia Pasaulinei migranto ir pabėgėlio dienai – kvietimas statyti tiltus, o ne sienas
 
„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). Šie žodžiai skamba kaip nuolatinis priminimas atpažinti migrantą ne tik kaip pagalbos reikalingą brolį ar seserį, bet ir kaip patį Kristų, beldžiantį į mūsų duris. Siekdami garantuoti, kad kiekvienu atveju migracija būtų laisvo apsisprendimo vaisius, esame pašaukti kuo labiau gerbti kiekvieno migranto orumą; tai reiškia, jog būtina kuo geriau lydėti ir valdyti migracijos srautus, statyti tiltus, o ne sienas, plėsti saugios ir reguliarios migracijos kanalus. „Kad ir kur nuspręstume kurti savo ateitį, gimtojoje šalyje ar kitur, svarbu, jog ten visada būtų bendruomenė, pasirengusi priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti visus, be skirtumų ir nepaliekant nė vieno nuošalyje“, – pabrėžia Popiežius Pranciškus.
 
Dalijamės Šventojo Tėvo Žinia 109-ajai Pasaulinei migranto ir pabėgėlio dienai, kurią minėsime rugsėjo 24-ąją. Šiųmetinė jos tema – „Laisvi pasirinkti migruoti arba pasilikti“.
 
Brangūs broliai ir seserys!
 
Šiandieniai migracijos srautai yra sudėtingas ir įvairialypis reiškinys, kuriam suprasti reikia kruopščiai išanalizuoti visus aspektus, būdingus įvairiems migracinės patirties etapams – nuo išvykimo iki atvykimo, įskaitant galimą grįžimą. Norėdamas prisidėti prie šių pastangų suprasti tikrovę, nusprendžiau Žinią 109-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga skirti laisvei, kuri visada turėtų žymėti pasirinkimą palikti savo kraštą.
 
„Laisvi išvykti, laisvi pasilikti“ – taip buvo pavadinta solidarumo iniciatyva, kurią prieš kelerius metus paskatino Italijos vyskupų konferencija kaip konkretų atsaką į šiuolaikinės migracijos iššūkius. Atidžiai klausydamasis dalinių Bažnyčių supratau, kad tokios laisvės užtikrinimas yra plačiai paplitęs ir bendras pastoracinis rūpestis.
 
„Pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šventosios Šeimos bėgimas į Egiptą nebuvo laisvo pasirinkimo padarinys, kaip ir daugelis kitų Izraelio tautos istoriją menančių migracijų. Migracija visada turėtų būti laisvas pasirinkimas, tačiau iš tiesų daugeliu atvejų, net ir šiandien, taip nėra. Milijonus žmonių išvykti verčia konfliktai, stichinės nelaimės ar tiesiog negalėjimas oriai ir pasiturinčiai gyventi savo tėvynėje. Jau 2003 m. šventasis Jonas Paulius II teigė: „Kalbant apie migrantus ir pabėgėlius, kurti konkrečias taikos sąlygas reiškia rimtai įsipareigoti pirmiausia saugoti teisę neemigruoti, t. y. teisę taikiai ir oriai gyventi savo tėvynėje“ (Žinia 90-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga, 3).
 
„Su savimi jie pasiėmė ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte, ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas ir visi jo palikuonys“ (Pr 46, 6). Didelis badas privertė Jokūbą ir visą jo šeimą ieškoti prieglobsčio Egipte, kur jo sūnus Juozapas pasirūpino, kad jie išgyventų. Persekiojimai, karai, klimato reiškiniai ir skurdas yra tarp ryškiausių šiuolaikinių priverstinės migracijos priežasčių. Migrantai bėga dėl skurdo, baimės, nevilties. Kad būtų pašalintos šios priežastys ir taip nutraukta priverstinė migracija, reikia bendro visų įsipareigojimo atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus atsakomybę. Šis įsipareigojimas prasideda nuo klausimo, ką galime padaryti, bet taip pat ir klausiant, ką turime liautis darę. Būtina stengtis sustabdyti ginklavimosi varžybas, ekonominį kolonializmą, kitų žmonių išteklių grobstymą, mūsų bendrų namų niokojimą.
 
„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44–45). Pirmosios krikščionių bendruomenės idealas atrodo toks tolimas šiandienei tikrovei! Kad migracija taptų tikrai laisvu pasirinkimu, būtina visiems užtikrinti teisingą dalyvavimą bendrajame gėryje, pagarbą pagrindinėms teisėms ir visapusišką žmogiškąjį vystymąsi. Tik taip kiekvienam žmogui bus suteikta galimybė gyventi oriai ir realizuoti save asmeniškai bei šeimoje. Akivaizdu, pagrindinė užduotis tenka kilmės šalims ir jų vadovams, kurie raginami vykdyti gerą politiką – skaidrią, sąžiningą, toliaregišką ir tarnaujančią visiems, ypač pažeidžiamiausiems asmenims. Tačiau joms turi būti sudarytos sąlygos tai daryti neatimant iš jų gamtinių ir žmogiškųjų išteklių ir nesikišant iš išorės, kai siekiama tenkinti tik nedaugelio  interesus. O ten, kur aplinkybės leidžia rinktis migruoti ar pasilikti, vis dėlto reikia garantuoti, jog šis pasirinkimas būtų pagrįstas ir apgalvotas, kad tiek daug vyrų, moterų ir vaikų netaptų rizikingų iliuzijų ar nesąžiningų prekeivių žmonėmis aukomis.
 
 
„Šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas iš jūsų į savo nuosavybę“ (Kun 25, 13). Jubiliejaus šventimas Izraelio tautai reiškė kolektyvinio teisingumo aktą: kiekvienas galėjo „grįžti į savo pradinę padėtį, visos skolos buvo nurašomos, žemė grąžinama, o Dievo tautos nariai iš naujo galėjo džiaugtis laisve“ (Katechezė, 2016 m. vasario 10 d.). Artėjant 2025 m. Jubiliejui pravartu prisiminti šį jubiliejaus šventimo aspektą. Reikia bendrų atskirų šalių ir tarptautinės bendruomenės pastangų, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę neemigruoti, t. y. galimybę taikiai ir oriai gyventi savo žemėje. Ši teisė dar nėra kodifikuota, tačiau labai svarbi, o jos laidavimas turi būti suprantamas kaip bendra visų valstybių atsakomybė už bendrąjį gėrį, kuris peržengia valstybių sienas. Pasaulio ištekliai nėra neriboti, taigi ekonomiškai skurdesnių šalių vystymasis priklauso nuo to, kaip pavyks ugdyti šalių gebėjimą jais dalytis tarpusavyje. Kol ši teisė nebus užtikrinta – o iki to dar ilgas kelias – daugeliui siekiančių geresnio gyvenimo vis dar teks migruoti. 
 
„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). Šie žodžiai skamba kaip nuolatinis priminimas atpažinti migrantą ne tik kaip pagalbos reikalingą brolį ar seserį, bet ir kaip patį Kristų, beldžiantį į mūsų duris. Todėl siekdami garantuoti, kad kiekvienu atveju migracija būtų laisvo apsisprendimo vaisius, esame pašaukti kuo labiau gerbti kiekvieno migranto orumą; tai reiškia, jog būtina kuo geriau lydėti ir valdyti migracijos srautus, statyti tiltus, o ne sienas, plėsti saugios ir reguliarios migracijos kanalus. Kad ir kur nuspręstume kurti savo ateitį, gimtojoje šalyje ar kitur, svarbu, jog ten visada būtų bendruomenė, pasirengusi priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti visus, be skirtumų ir nepaliekant nė vieno nuošalyje.
 
Sinodinis kelias, kurį kaip Bažnyčia esame pasirinkę, skatina mus į pažeidžiamiausius žmones – tarp jų daugybę migrantų ir pabėgėlių – žvelgti kaip į ypatingus bendrakeleivius, kuriuos reikia mylėti ir jais rūpintis kaip broliais ir seserimis. Tik eidami drauge galėsime nueiti toli ir pasiekti bendrą mūsų kelionės tikslą.
 
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 11 d.
Pranciškus