Popiežiaus Pranciškaus Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai

Pagrindinis Popiežiaus Pranciškaus Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai

 

„Tesilieja teisingumas ir taika“ – tokia yra šių metų ekumeninio Kūrinijos laiko tema, įkvėpta pranašo Amoso žodžių: „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė“ (5, 24). 

 

Šis išraiškingas Amoso įvaizdis mums kalba apie Dievo troškimą. Dievas nori, kad viešpatautų teisingumas; jis yra toks pat svarbus mūsų, Dievo vaikų, sukurtų pagal Jo paveikslą, gyvenimui, kaip vanduo būtinas mūsų fiziniam išlikimui. Šis teisingumas, kad galėtų mus palaikyti, turi reikštis ten, kur jo reikia, o ne likti paslėptas gelmėse ar išnykti kaip garuojantis vanduo. Dievas nori, kad kiekvienas žmogus siektų būti teisingas kiekvienoje situacijoje, stengtųsi gyventi pagal Jo įstatymus ir taip sudarytų sąlygas visapusiškai klestėti gyvybei. Kai pirmiausiai ieškome Dievo karalystės (plg. Mt 6, 33), palaikydami teisingus santykius su Dievu, žmonija ir gamta, tuomet teisingumas ir taika gali tekėti kaip neišsenkantis tyro vandens srautas, maitinantis žmoniją ir visus kūrinius.

 

Gražią vasarišką 2022 m. liepos mėnesio dieną apie tai mąsčiau per savo piligriminę kelionę Šventosios Onos ežero pakrantėje Albertos provincijoje, Kanadoje. Šis ežeras buvo ir yra daugelio autochtonų gyventojų kartų piligrimystės vieta. Ta proga skambant būgnų garsams sakiau: „Kiek daug širdžių čia ateidavo trokšdamos bei prislėgtos gyvenimo naštos ir prie šių vandenų rasdavo paguodos ir jėgų judėti pirmyn! Ir čia, pasinėrę į kūriniją, galime justi kitą ritmą, motinišką žemės širdies ritmą. Kaip įsčiose kūdikių širdys plaka darniai pagal motinų širdžių ritmą, taip ir mes, norėdami augti kaip žmonės, turime derinti savo gyvenimo ritmą su gyvybę mums teikiančios kūrinijos ritmu“ [1]. 

 

Per šį Kūrinijos laiką sutelkime dėmesį į tuos širdies ritmus: mūsų pačių, mūsų motinų ir močiučių, kūrinijos ir Dievo širdies ritmą. Šiandien šie dūžiai nėra suderinti, jie neplaka drauge teisingumu ir taika. Daugybei žmonių trukdoma atsigerti iš šios galingos upės. Todėl įsiklausykime į kvietimą palaikyti aplinkos ir klimato atžvilgiu vykdomo neteisingumo aukas ir nutraukti šį beprasmį karą su kūrinija. 

 

Šio karo padariniai matomi daugybėje išdžiūvusių upių. „Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes didelės tapo vidinės dykumos“, – kartą pareiškė Benediktas XVI [2]. Vartotojiškas godumas, skatinamas savanaudiškų širdžių, sutrikdo planetos vandens ciklą. Dėl besaikio iškastinio kuro naudojimo ir miškų kirtimo kyla aplinkos temperatūra ir didžiulės sausros. Nerimą keliantis vandens stygius vis dažniau juntamas ir gyvenimo vietose, tiek mažose kaimo bendruomenėse, tiek didmiesčiuose. Be to, grobuoniškos pramonės šakos alina ir teršia mūsų gėlo vandens šaltinius taikydamos ekstremalias technologijas, pavyzdžiui, hidrauliniu būdu ardomos uolienos naftai ir dujoms išgauti, vykdydamos milžiniškus nekontroliuojamus kasybos projektus ar intensyviai plėtodamos gyvulininkystę. „Brolis vanduo“, kaip jį vadina šventasis Pranciškus, grobstomas ir paverčiamas „preke, paklūstančia rinkos dėsniams“ (Enc. Laudato si', 30).

 

Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitoje teigiama, kad tik neatidėliotini veiksmai klimato atžvilgiu gali laiduoti, kad nepraleisime galimybės kurti tvaresnį ir teisingesnį pasaulį. Galime ir privalome užkirsti kelią blogiausioms pasekmėms. „Lieka dar daug ką nuveikti“ (ten pat, 180), jei, kaip daugybė upelių ir srovių, galiausiai kartu suplauksime į galingą upę, drėkinančią mūsų nuostabios planetos ir žmonijos šeimos gyvenimą ateinančioms kartoms. Susikibkime rankomis ir ženkime drąsius žingsnius, kad teisingumas ir taika tekėtų visoje Žemėje. 

Popiežius Pranciškus Aušros Vartų koplyčioje Vilniuje. Laimos Penek nuotr. iš svetainės popieziausvizitas.lt

 

Kaip galime prisidėti prie galingos teisingumo ir taikos upės šiuo Kūrinijos laiku? Ką mes, ypač krikščionių Bažnyčios, galime nuveikti, kad atkurtume savo bendrus namus ir jie vėl pulsuotų gyvybe? Turime apsispręsti perkeisti savo širdis, savo gyvenimo būdą ir viešąją politiką, valdančią mūsų visuomenę. 

 

Pirmiausiai prisijunkime prie šios galingos upės perkeisdami savo širdis. Tai būtina, kad galėtų vykti bet kokios kitos permainos. Tai yra tas „ekologinis atsivertimas“, kurį šventasis Jonas Paulius II skatino mus įgyvendinti: būtina atnaujinti mūsų santykį su kūrinija, kad nebežiūrėtume į ją kaip į išnaudojamą objektą, bet saugotume kaip šventą Kūrėjo dovaną. Supraskime, visybiškas požiūris reikalauja praktikuoti ekologinę pagarbą keturiais aspektais: Dievo, šiandienos ir ateities žmonių, visos gamtos ir savo pačių atžvilgiu. 

 

Kalbėdamas apie pirmąjį iš šių aspektų, Benediktas XVI pabrėžė būtinybę suprasti, kad Kūrimas ir Atpirkimas yra neatskiriamai susiję: „Atpirkėjas yra Kūrėjas, ir jei mes neskelbiame Dievo su visa jo – Kūrėjo ir Atpirkėjo – didybe, mes sumenkiname ir Atpirkimą“ [3]. Kūrimas reiškia slėpiningą ir nuostabų Dievo aktą, kuriuo iš nieko sukuriama ši didinga ir graži planeta bei visata, taip pat tebesitęsiantį iki šiol to veiksmo rezultatą, kurį patiriame kaip neišsemiamą dovaną. Per liturgiją ir asmeninę maldą „didžiojoje kūrinijos katedroje“ [4] prisimename didįjį Menininką, kuriantį tiek daug grožio, ir apmąstome jo meilingo sprendimo sukurti kosmosą slėpinį. 

 

Antra, mes prisidedame prie šios galingos upės tėkmės keisdami savo gyvenimo būdą. Dėkingai žavėdamiesi Kūrėju ir kūrinija, atgailaukime dėl savo „ekologinių nuodėmių“, kaip ragina mano brolis visuotinis patriarchas Baltramiejus. Šios nuodėmės kenkia gamtos pasauliui, taip pat mūsų broliams ir seserims. Padedami Dievo malonės, pasirinkime tokį gyvenimo būdą, kad būtų mažiau atliekų ir nereikalingo vartojimo, ypač ten, kur gamybos procesai yra toksiški ir netvarūs. Kuo atidžiau vertinkime savo įpročius ir ekonominius sprendimus siekdami gėrio visiems – tiek mūsų laikų žmonėms, kad ir kur jie būtų, tiek ir mūsų vaikų vaikams. Bendradarbiaukime nuolatinėje Dievo kūryboje priimdami pozityvius sprendimus: kuo saikingiau, su džiaugsmingu santūrumu naudokime išteklius, perdirbkime atliekas, naudokimės vis labiau prieinamais, ekologiškais ir socialiai atsakingais produktais bei paslaugomis.

 

Galiausiai, kad galinga upė ir toliau tekėtų, turime keisti viešąją politiką, kuri valdo mūsų visuomenę ir lemia šiandienos bei ateities jaunimo gyvenimą. Ekonominė politika, skatinanti skandalingą grupelės privilegijuotų žmonių turtėjimą ir lemianti blogėjančias sąlygas daugeliui kitų, reiškia taikos ir teisingumo pabaigą. Akivaizdu, turtingiausios valstybės sukaupė „ekologinę skolą“ (Laudato si', 51) [5]. Pasaulio lyderiai, dalyvausiantys COP28 aukščiausiojo lygio susitikime, kuris vyks Dubajuje šių metų lapkričio 30–gruodžio 12 d., privalo įsiklausyti į mokslo argumentus ir inicijuoti spartų ir teisingą perėjimą, kad būtų užbaigta iškastinio kuro era. Pagal Paryžiaus susitarime prisiimtus įsipareigojimus siekiant pažaboti visuotinio atšilimo pavojų, neprasminga leisti toliau žvalgyti ir plėsti iškastinio kuro infrastruktūrą. Pakelkime balsą, kad sustabdytume šią neteisybę, nukreiptą prieš vargšus ir mūsų vaikus, kuriems teks patirti skaudžiausius klimato kaitos padarinius. Kreipiuosi į visus geros valios žmones, kad jie veiktų vadovaudamiesi šiais požiūriais į visuomenę ir gamtą.

 

Kita paralelinė perspektyva yra susijusi su Katalikų Bažnyčios sinodiškumo įsipareigojimu. Šiemet spalio 4-ąją, per šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventę, Kūrinijos laiko užbaiga sutaps su Sinodo dėl sinodiškumo atidarymu. Kaip upės, kurias maitina tūkstančiai mažyčių upelių ir didesnių srovių, 2021 m. spalį prasidėjęs sinodinis procesas kviečia visus jame dalyvaujančius asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu susilieti į didingą apmąstymų ir atsinaujinimo srovę. Visa Dievo tauta kviečiama į įtraukiančią dialogo ir sinodinio atsivertimo kelionę. 

 

Panašiai kaip upės baseiną sudaro daugybė didelių ir mažų intakų, taip ir Bažnyčia yra bendrija, apimanti nesuskaitomas vietines Bažnyčias, religines bendruomenes ir draugijas, maitinamas tuo pačiu vandeniu. Kiekvienas šaltinis įneša savo unikalų ir nepakeičiamą indėlį, kol visi suteka į didžiulį gailestingosios Dievo meilės vandenyną. Kaip upė yra gyvybės šaltinis jos aplinkai, taip ir mūsų sinodinė Bažnyčia turi būti gyvybės šaltinis mūsų bendriems namams ir visiems jų gyventojams. Ir kaip upė teikia gyvybę visų rūšių gyvūnams ir augalams, taip ir sinodinė Bažnyčia turi teikti gyvybę sėdama teisingumą ir taiką kiekvienoje vietoje, kurią ji pasiekia. 

 

2022 m. liepą Kanadoje prisiminiau Galilėjos jūrą, prie kurios Jėzus gydė ir teikė paguodą daugybei žmonių, kur jis skelbė „meilės revoliuciją“. Sužinojau, kad Šventosios Onos ežeras taip pat yra gydymo, paguodos ir meilės vieta, kuri „primena mums, kad brolybė yra tikra, jei suvienija nutolusius, kad vienybės žinia, kurią dangus siunčia į žemę, nebijo skirtumų ir kviečia mus į bendrystę, į skirtybių bendrystę, idant iš naujo drauge leistumės į kelią, nes visi – visi! – esame keliaujantys piligrimai“ [6].

 

Šiuo Kūrinijos laiku kaip Kristaus sekėjai mūsų bendroje sinodinėje kelionėje gyvenkime, dirbkime ir melskimės, kad mūsų bendri namai vėl trykštų gyvybe. Tegul Šventoji Dvasia vis sklando virš vandenų ir veda mus „atnaujinti žemės veidą“ (plg. Ps 104, 30). 

 

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 13 d.

Pranciškus