Neringa Kurapkaitienė, Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorė, knygos „Darbo su savanoriais pagrindai“ autorė bei savanorystės konsultantė, šiuo metu dirbanti ties moksliniais tyrimais, susijusiais su jaunų žmonių mokymusi savanoriaujant. Portalas 15min.lt Neringą kalbino kaip Siekio ID. NVO akademijos savanorystės modulio lektorę, keturis mėnesius lydėsiančią 6 nevyriausybines organizacijas ir padėsiančią joms dorotis su kylančiais iššūkiais.
NVO akademija yra Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus gebėjimų stiprinimo kalvė, kuri veikia kaip Aktyvių piliečių fondo dalis. Penkiolikoje Europos šalių įgyvendinama Aktyvių piliečių fondo programa stiprina pilietinių visuomenių aktyvumą įvairiose srityse.
– Norisi kalbėti apie NVO sektorių, griaunant mitą, kad šis sektorius viso labo yra savanoriškai gerus darbus darantys geri, niekam per daug neįdomūs žmonės, nepateikiantys sensacingų istorijų žiniasklaidai, tylioji visuomenės dalis, stokojanti proveržio. Neringa, ką apie NVO sektorių galėtumėte paaiškinti žmogui, turinčiam labai paviršutinišką supratimą apie tą mūsų šalies NVO sektorių?
– Visų pirma noriu pasakyti, kad NVO sektorius yra labai įvairus: nuo visiškai grynų iniciatyvų (pavyzdžiui, muilo burbulų pūtimas) iki labai profesionalių veiklų, kai NVO specialistai apmoko valstybinių įstaigų darbuotojus, pavyzdžiui, kaip teikti socialines paslaugas žmonėms su protine negalia.
Per 30 metų Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos itin sustiprėjo, išsiplėtė jų įvairovė – nuo krikščioniškų vertybių puoselėtojų iki LGBT teisių gynėjų, nuo itin siauros nišos profesionalių veiklų iki patrauklių pramoginių iniciatyvų. Ir dar – šis sektorius komunikuoja tarpusavyje! Kaip tik šiandien sužinojau, kad pradeda veikti NVO taryba prie Vyriausybės, tai jau nebėra vienos ministerijos veikla arba pavienių NVO savęs atstovavimas tam tikrose ministerijose, tam tikrais klausimais.
Tai rodo, kad nevyriausybinės organizacijos jau senokai „išlipo“ iš darymo kažko gero iš bejėgiškumo, jau senokai nevyriausybinės organizacijos nebeatitinka pervargusios moteriškės, kuri bėgioja ir rūpinasi bet kuo: gyvūnais, vaikais, senais žmonėmis – įvaizdžio. Dabartinės NVO yra brandžios, gebančios deleguoti atsakomybes darbuotojams, gebančios formuluoti temas ne tik apie pagalbos poreikį, bet ir apie visuomenei reikalingus pokyčius, atpažįstamos ir pripažįstamos vyriausybiniame lygmenyje, siūlančios kokybiškas paslaugas.
Norėtųsi įvardinti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra viena iš bendradarbiavimo ir paslaugų pirkimo iš NVO sektoriaus lyderių, tuo tarpu savivaldybių lygmenyje vyrauja konkurencija su nevyriausybinėmis organizacijomis. Jos traktuojamos kaip tos, kurios kėsinasi į savivaldybių lėšas.
Nors iki 2020 metų labai didelė socialinių paslaugų dalis jau turėjo būti perduota nevyriausybinėms organizacijoms, kurios buvo pasiruošusios jas perimti – o kas įvyko? Dauguma savivaldybių sukūrė savo įstaigas arba savo įstaigoms delegavo atlikti tas paslaugas, traktuodamos šį veiksmą nepasitikėjimu nevyriausybinių organizacijų tvarumu.
Tai rodo didžiulį pasimetimą visame bendrame politiniame lygmenyje dėl to, kad nevyriausybinės organizacijos yra sukurtos iš piliečių iniciatyvos, atpažinus poreikį ir įgyvendinant kokybišką tą poreikį atliepiančią veiklą. Jei savivalda nepasitiki nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiu būdu ji išreiškia nepasitikėjimą piliečiais. Kyla labai pagrįstų abejonių apie tai, kaip į savivaldą patenkama, jei viešai ir oficialiai deklaruojamas nepasitikėjimas piliečiais.
Ir tai tikrai vyksta – kaip pavyzdį galiu pateiki Kauno savivaldybę, kuri norėjo įkurti savo savanorių centrą, nepaisydama to, kad Kaune yra ne viena stipri, patikima, savanorių veiklą koordinuojanti nevyriausybinė organizacija. Joms teko daug diskutuoti ir „atstovėti“ šį klausimą, kad nereikia nieko naujo kurti, geriau stiprinti tai, kas yra ir puikiai veikia jau eilę metų.
Liūdina ir tai, kad nors pandemijos metu nacionaliniu mastu pamatėme nemažai nevyriausybinių organizacijų (o taip pat ir pavienių žmonių bei verslo sektoriaus) iniciatyvų, atsirado savivaldybių, kurios organizavo savanoriškas veiklas, „atsimušinėdamos“ nevyriausybinėms organizacijoms raštais, teigiančiais, kad viskas daroma, jūsų iniciatyvos nereikalingos.
Taip pabodo šis konkurencinis tonas, manau, kad nevyriausybiniam sektoriui atėjo laikas pasakyti, kad taip, nors tarp mūsų yra ir nekompetentingų kontorų (tam ir veikia prevenciniai mechanizmai, skirti apsaugoti nuo netinkamo tokių organizacijų lėšų panaudojimo), tačiau tai yra išimtys, o ne taisyklė. Yra daugybė stiprių, daugybę metų savo nišose veikiančių, į savo sritį besigilinančių organizacijų. Gana vertinti mus kaip grėsmes ir konkurentes, laikas pradėti remtis mūsų kompetencija.
Pirmosios pandemijos bangos metu aš atsiverčiau Vokietijos vyriausybinius, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapius ir pamačiau ten skelbiamus atitinkamų nevyriausybinių organizacijų kontaktus. Tai reiškia, kad šioms nevyriausybinėms organizacijoms patikima atsakomybė kartu su finansavimo paketu. Joms netenka prašyti: būkite geri, įrašykite mus į savo puslapį, nes mes labai gerai dirbame.
Galbūt ir mūsų šalyje reikėtų pradėti mąstyti apie tai, kad jeigu teikiamos kokios nors socialinės paslaugos arba kitos bendruomenei skirtos viešojo sektoriaus paslaugos ir į jas neįtraukiami savanoriai, ar tai nėra mūsų valstybės nuskurdinimas ne tik ekonomine, bet ypač telkimo, pilietiškumo, santykių kūrimo ir pasitikėjimo didinimo prasme.
Galbūt ir mūsų šalyje reikėtų pradėti mąstyti apie tai, kad jeigu teikiamos kokios nors socialinės paslaugos arba kitos bendruomenei skirtos viešojo sektoriaus paslaugos ir į jas neįtraukiami savanoriai, ar tai nėra mūsų valstybės nuskurdinimas ne tik ekonomine, bet ypač telkimo, pilietiškumo, santykių kūrimo ir pasitikėjimo didinimo prasme.
– Žiūrint istoriškai – kaip formavosi nevyriausybinės organizacijos?
- Manau, būtų teisinga sakyti, kad nevyriausybinės organizacijos formavosi iš sovietmečiu užgimusios pogrindinės veiklos. Šių veiklų kūrėjai konfrontavo su tuometine sovietine valdžia, nes turėjo idėją. Tuo tarpu tie, kurie legaliai veikė sovietinės valdžios rėmuose, negalėjo nešti idėjos, jų mintis turėjo sutapti su politine mintimi.
Todėl jų iniciatyvumas prislopo ir išėjo sulig sovietine struktūra, o žmonės, kurie buvo aktyvūs ir veiklūs, atsigavo ir pradėjo kurti. Idėjos klausimas liko kaip svarbus svarmuo, kuris ir dabar nusveria organizacijos likimą į vieną arba į kitą pusę. Jeigu organizacija neišlaiko savo idėjos, neįgyja savo idėjinio identiteto – ji sunyksta. Būtent idėjos, kaip stuburo, pritrūko daliai nevyriausybinių organizacijų, šis stuburas ir yra esminis nevyriausybinių organizacijų skirtumas nuo valstybinių institucijų, nes beveik visos nevyriausybinės organizacijos turi autentiškumo priežastį. Ta priežastis yra jų nešama idėja, jų pagrindinė tapatumą formuojanti žinutė.
MRU nuotr. / Neringa Kurapkaitienė
MRU nuotr. / Neringa Kurapkaitienė
– Neringa, jus atsidūrėte NVO sektoriuje dėl to, kad nešėte idėją apie savanorystę, tiesa?
– Aš nuo 16 metų augau NVO sektoriuje. Mane patraukė nevyriausybinės organizacijos A.C.Patria idėja – jie telkė savanorius, išdarinėjo su jais fantastiškus dalykus: sėdėdavo grupėse, kalbėdavosi, piešdavo savo jausmus, patyrimus ir išgyvenimus. Besirenkant studijas mano didžiausias troškimas buvo galėti dirbti kažką panašaus į tai, ką su manimi nuveikė nevyriausybinė organizacija.
Baigusi bakalauro studijas aš grįžau į savo mylėtą organizaciją, vadovavau projektams, o paskui ir visai organizacijai. Galiausiai išėjau į platesnius vandenis: savanorystės atstovavimo, konsultavimo, mokymo savanorystės klausimais, atlikau disertacijos tyrimą apie savanorystę ir mokymąsi joje bei tęsiu naujus kitus tyrimus šioje sityje.
– Noriu, kad jūs išvardintumėte raktažodžius, kuriais galima apibūdinti NVO sektorių. Norisi plėsti savivoką apie šią sritį.
– Pirmiausia, nevyriausybinės organizacijos yra aktyvių piliečių iniciatyva. Ir tai toli gražu nereiškia tik labdaros rinkimo arba abstrakčių gerų darbų. Gero darbo darymas yra vaikų ugdymo lygmens užsiėmimas. Nevyriausybinės organizacijos yra tos, kurios atpažįsta problematiką, ją patiria, į ją jautriai, empatiškai reaguoja ir imasi ją spręsti. Kiek visuomenėje yra žmonių, kurie pamatę problemą imasi ją spręsti? Tie, kurie imasi, yra tie, kurie nebijo atsakomybės.
Tad jeigu jie imasi atsakomybės, jie turi būti įgalinti. Tarkime, iniciatyva „Niekieno vaikai“ imasi atsakomybės spręsti vaikų iš vaikų namų vienišumo gulint ligoninėje klausimą, telkdami savanorius. Tačiau darbuotojai, kurie telkia savanorius, vadovauja organizacijai, viešina informaciją apie šią problematiką, turi būti įdarbinti.
Kitas pavyzdys – „Vilnius Social Club“, kurie telkia profesionalus, dirbančius socialinį darbą gatvėje su jaunimu ir ugdydami per futbolą. Jie yra profesionalūs darbuotojai, visa galva pranokę šiandieninę visuomenę, nes kuria ir formuoja gatvės darbą su jaunimu Lietuvoje. Jie yra apmokami darbuotojai, valstybė turi juos stiprinti ir teikti finansavimo paketą.
Kitas pavyzdys – „Vilnius Social Club“, kurie telkia profesionalus, dirbančius socialinį darbą gatvėje su jaunimu ir ugdydami per futbolą. Jie yra profesionalūs darbuotojai, visa galva pranokę šiandieninę visuomenę, nes kuria ir formuoja gatvės darbą su jaunimu Lietuvoje. Jie yra apmokami darbuotojai, valstybė turi juos stiprinti ir teikti finansavimo paketą.
Remdamasi ilgalaikių mokymų, kuriuos vedu NVO sektoriui, patirtimi, galiu pasakyti, kad šios organizacijos geba laisvai surinkti ir suburti savanorius. Jų bėda ir kančia yra ta, kad jie dirba su iškirtinai sudėtingomis temomis ir dėl to yra išnaudojami kvietimais dalyvauti darbo grupėse, formuoti laikysenas, ginti tam tikrus požiūrius – be atlygio.
Tuo tarpu ministerijų arba savivaldybių darbuotojai dalyvauja darbo posėdžiuose gaudami už tai atlyginimą. Ir tai yra ydinga praktika. Jeigu norima, kad NVO sektorius atstovautų tam tikroms temoms, jiems turi būti skirta dalis bendro biudžeto lėšų, kad jie galėtų skirti laiko dalintis savo patirtimi. Nes jie yra neabejotinai kompetentingi jautrumo ir praktinio prisilietimo prie įvairių problemų srityje.
Caritas mokymai su N. Kurapkaitiene– Gal turite įžvalgų iš SIEKIO ID. NVO akademijos, kurioje dabar lydite organizacijas, kasdienybės – kodėl turėdami tiek privalumų, kai kuriuos savo gebėjimus nevyriausybininkai tiesiog apleidžia?
– NVO sektoriui labiausiai reikia pripažinimo iš visuomenės ir savęs atstovavimo, viešinimo, komunikavimo raumenų. Man atrodo, šioms organizacijoms praverstų geras žiupsnis agresijos: agresyvaus savęs pateikimo. Dėl to, kad jos daro milžiniškus darbus! NVO akademijoje susipažinau su šeimos saviugdos centru „Bendrakeleiviai“, ir man buvo neįtikėtina, kad jie 20 metų visos šalies mastu dirbdami su šeimos skyrybų paliestais žmonėmis, su sritimi, kurioje beveik niekas nedirba – kenčia dėl nepripažinimo ir išgyvena finansinę bei struktūrinę krizę.
Man tai yra iš viena stipriausių organizacijų Lietuvoje. Išgirdusi apie jų krizę, buvau šokiruota. Ar gali būti, kad tokia organizacija, kuri dirba su temomis, su kuriomis beveik niekas Lietuvoje nedirba, negautų palaikymo ir paramos iš valstybės?
Tiesa, reikia pripažinti, kad nedidelės organizacijos pačios save stigmatizuoja, bet pirmiausia dėl to, kad jos yra nepripažįstamos nei savivaldybės nei visuomenės lygmeniu.
„Bendrakeleivių“ pagalba yra įvairiapusiška, nes jie po šeimos griūties, suteikia paslaugų: psichologinių, dvasinių, teisinių, edukacinių – įvairovę visiems krizę išgyvenantiems šeimos nariams ir atstato žmogų atgal į kelią, sudeda jam rėmą, kad jis galėtų toliau eiti sveikai, auginti savo vaikus, gebėtų toliau kurti santykius. Kiek daug priklauso nuo atskiro žmogaus, kaip visuomenės ląstelės, psichinės ir emocinės sveikatos! Jų darbas yra sutvirtinti tas ląsteles, iš kurių lipdomas korys – visuomenė.
Tai yra užblokuoto jautrumo iš valstybinių institucijų pusės pasekmė: mano supratimu, mūsų visų interesas turėtų būti, kad tokios organizacijos toliau dirbtų, galėtų teikti savo paslaugas, kad kuo daugiau žmonių, patyrusių krizę, galėtų į jas kreiptis, o tuo tarpu tai lieka pačios organizacijos nišine problema.
Grįžtant prie SIEKIO ID. NVO akademijos – ji stiprina esminius NVO gyvavimo aspektus: finansų pritraukimo, komunikavimo, savanorių, bendruomenės telkimo, projektų rengimo. Labai paveikios yra asmeninės konsultacijos su organizacija, jos atstovais, padedant įsivardinti konkrečius stygius ir žingsnius jiems padengti.
Taip pat verta dirbti su silpnosiomis vietomis, tokiomis, kaip savo paslaugų pardavimas. Jūs man pasakykite, kaip parduoti paslaugas, kai pradėjai vystyti veiklą, nes tau skaudėjo? Veiki, bet niekaip neužaugi iki paslaugos pardavimo, nes tai yra per subtili sritis. Ir tuo pačiu suprantu, kad organizacija, kuri turi tikslą tvariai veikti, turi gebėti savo veiklos nišą padaryti visuomenės rūpesčiu.
Tiek sėkmingoms, tiek vargstančioms organizacijoms labai svarbus įgūdis, kurį reikia stiprinti, yra gebėjimas aiškiai suformuluoti ir parodyti, kur konkrečiai visuomenė nukenčia, jeigu šitos problemos nesprendžiame. Deja, turiu pripažinti, kad organizacijos, kurios lieka uždarame tikslinės grupės rate, ima trauktis, o tos, kurios pradeda kalbėtis su visuomene apie savo sprendžiamą problematiką – tampa visuomenei reikalingomis organizacijomis.
Šiame taške, perlipus savo uždaros sistemos slenkstį, vėlgi reikia įvairių gebėjimų paketo: viešo kalbėjimo, aiškių formuluočių, drąsos, pakankamo minėtos agresijos kiekio, aktyvaus dalyvavimo ir finansinio išmanumo. Paradoksalu, bet ėjimas į ten, kur nesaugu, kur neapibrėžta, kalbėjimas tiems, kas nesupranta sprendžiamos problematikos aspektų, „ledų“ pramušinėjimas įgalina organizaciją kvėpuoti abiem plaučiais. Tikiu, kad tai įmanoma, ir manau, kad NVO akademija prie to stipriai prisideda.
– Neringa, pabaigai reziumuokite, į kokius klausimus reikia atsakyti nevyriausybinei organizacijai, kad ji taptų pripažinta, riebia, puikiai veikiančia visuomenės ląstele?
– Mano pirmas klausimas, kai aš atvykstu į organizaciją konsultuoti apie darbą su savanoriais, būna: ką jūsų savanoriai veikia? Lygiai tas pats klausimas tinka visoms organizacijoms: kam jūsų reikia? Ir jeigu jūsų reikia tik jums patiems, tai gal iš tiesų niekam nereikia?
– Mano pirmas klausimas, kai aš atvykstu į organizaciją konsultuoti apie darbą su savanoriais, būna: ką jūsų savanoriai veikia? Lygiai tas pats klausimas tinka visoms organizacijoms: kam jūsų reikia? Ir jeigu jūsų reikia tik jums patiems, tai gal iš tiesų niekam nereikia?
Taip, tai yra provokatyvu, tačiau įsivardinus tai, atsiskleidžia kiek organizacijos laikysenoje yra imitavimo ir kiek įsivardytos prasmingos veiklos. Drąsa reikalinga ir čia: pripažinti, kad galbūt reikia sukti kitu gyvenimo keliu.
Tačiau jeigu organizacija suvokia, kad jos reikia ir kad tai, ką ji daro, yra kitų poreikis, o ne savitikslė veikla – reikia pradėti garsiai kalbėti. Tai antrasis klausimas – kaip kalbėsime? Niekaip kitaip nepasieksite kitų žmonių, kaip tik kalbėdami apie jų realybę. Kaip toje V.Kernagio dainoje: „Žmonės, žmonės, ką padarėte...“
Tačiau jeigu organizacija suvokia, kad jos reikia ir kad tai, ką ji daro, yra kitų poreikis, o ne savitikslė veikla – reikia pradėti garsiai kalbėti. Tai antrasis klausimas – kaip kalbėsime? Niekaip kitaip nepasieksite kitų žmonių, kaip tik kalbėdami apie jų realybę. Kaip toje V.Kernagio dainoje: „Žmonės, žmonės, ką padarėte...“
Trečiasis žingsnis yra atstovėti, ir tai nėra atstovauti. Tai yra reikalauti! Reikalavimas mūsų savimonėje atrodo bjauriai ir negražiai. Pavyzdžiui, rašyti savivaldybei raštą: „Kaip taip nutiko, kad jūs skiriate tokią sumą biudžetinei įstaigai, o nevyriausybinei organizacijai net pusės tiek neskyrėte, nors ji užsiima ta pačia veikla? Kaip taip nutiko, kad jūsų lėšos biudžete yra numatytos vieniems ir nėra numatytos kitiems?“ Tai yra akinti. Tam, kad atsirastų nauji dalykai, senieji turi būti sugriauti.
Taip, kaip esame įpratę, kad valstybės įstaigoms skiriame tam tikrą biudžeto procentą, reikia įgyti naują įprotį dalį biudžeto skirti ir nevyriausybinėms organizacijoms. Niekas savo noru ir laisva valia to nepadarys. Be konflikto kartais dalykai nekinta.
Taip, kaip esame įpratę, kad valstybės įstaigoms skiriame tam tikrą biudžeto procentą, reikia įgyti naują įprotį dalį biudžeto skirti ir nevyriausybinėms organizacijoms. Niekas savo noru ir laisva valia to nepadarys. Be konflikto kartais dalykai nekinta.
Nevyriausybinės organizacijos, būdamos labai nelygioje kovoje, vis tiek kovoja. Jos žino, kad svarbu kelti klausimus apie neatitikimus, neadekvatumą, pražiūrėjimą. Deja, kai nevyriausybinė organizacija eina su savivaldybe tartis dėl patalpų ir gauna tokias, kuriose tiesiog neįmanoma būti dėl jų avarinės būklės, su tekstu „mokėkite nuomą“ – tai yra situacija, kai gražūs raštai nepadės.
Padės adekvatus atsakymas apie patyčias ir žiniasklaidos pasitelkimas. Mandagi ir pagarbi laikysena iš nevyriausybinių organizacijų neretai sukuria būvį, kuris valstybei reiškia: nieko joms nereikia, tegul pažaidžia savo gerus žaidimus.
Tiesa, negaliu absoliutinti, kad kiekviena nevyriausybinė organizacija, kuri yra agresyvi, yra kokybiškai dirbanti organizacija. Neretai tos agresijos kaip tik trūksta toms, kurios tikrai labai gilinasi į turinį ir yra empatiškos žmonių problematikai. Apgailestauju, kad mūsų visuomenėje visiškai pamirštamas subsidiarumo principas, kalantis apie tai, kad tas, kas turi daugiau galios, turi pirmasis rodyti iniciatyvą mažiau galios turinčiam. Šiuo atveju labai jo reikėtų.
Pabaigai norėčiau kamuolį mušti ir į kitus vartus. Matau ir daug gražių apraiškų, pavyzdžiui, vienos iš ministerijų jaunimo savanoriškos tarnybos programoje labai aiškiai įvardyta, kad koordinuojančios organizacijos gali būti tik nevyriausybinės organizacijos, arba savivaldybės, perkančios socialines paslaugas iš NVO sektoriaus. Po truputį juda lėšų perskirstymas NVO sektoriaus naudai, dirvą „minkština“ ir NVO taryba, ir Nevyriausybinių organizacijų koalicija. Bet nepaisant to, šis laukas negali ramiai gyventi, NVO sektorius turi būti parengtyje, budėti ir kovoti.
Padės adekvatus atsakymas apie patyčias ir žiniasklaidos pasitelkimas. Mandagi ir pagarbi laikysena iš nevyriausybinių organizacijų neretai sukuria būvį, kuris valstybei reiškia: nieko joms nereikia, tegul pažaidžia savo gerus žaidimus.
Tiesa, negaliu absoliutinti, kad kiekviena nevyriausybinė organizacija, kuri yra agresyvi, yra kokybiškai dirbanti organizacija. Neretai tos agresijos kaip tik trūksta toms, kurios tikrai labai gilinasi į turinį ir yra empatiškos žmonių problematikai. Apgailestauju, kad mūsų visuomenėje visiškai pamirštamas subsidiarumo principas, kalantis apie tai, kad tas, kas turi daugiau galios, turi pirmasis rodyti iniciatyvą mažiau galios turinčiam. Šiuo atveju labai jo reikėtų.
Pabaigai norėčiau kamuolį mušti ir į kitus vartus. Matau ir daug gražių apraiškų, pavyzdžiui, vienos iš ministerijų jaunimo savanoriškos tarnybos programoje labai aiškiai įvardyta, kad koordinuojančios organizacijos gali būti tik nevyriausybinės organizacijos, arba savivaldybės, perkančios socialines paslaugas iš NVO sektoriaus. Po truputį juda lėšų perskirstymas NVO sektoriaus naudai, dirvą „minkština“ ir NVO taryba, ir Nevyriausybinių organizacijų koalicija. Bet nepaisant to, šis laukas negali ramiai gyventi, NVO sektorius turi būti parengtyje, budėti ir kovoti.