.jpg)
Lilija Ašmontienė, asmeninio albumo nuotr.„Sako, kiek duodi, tiek gauni. Todėl jei jaučiate, kad norite daryti gerus darbus, – pirmyn, nes už gera geru atlyginama“, – įsitikinusi, specialioji pedagogė-logopedė, Carito savanorė Lilija Ašmontienė iš Mažeikių.
Prieš dvidešimt metų pagal norvegų remiamą našlaičių globos projektą ji paėmė globoti penkis paauglius. Iššūkiai, su kuriais susidūrė, suvedė su Caritu.
Tiesa, prieš įsitraukdama į savanorystę Lilija dar spėjo pastudijuoti, mat pristigo žinių, kaip padėti vienam iš globojamų vaikų.
Vienas iš vyresnių berniukų turėjo priklausomybių, elgesio problemų, vėliau buvo nustatytas ir nežymus protinis atsilikimas. Taip ji, būdama 45 metų, įstojo į Šiaulių universitetą ir 50-mečio proga pasidovanojo specialiosios pedagogės-logopedės diplomą.
Dabar vaikai užaugę, o įgytas žinias Lilija pritaiko Mažeikių darželyje „Bitutė“, kur įvairiapusės profesionalios pagalbos sulaukia specialiųjų poreikių vaikai, ir savanoriaudama.
Galėtų gulėti ant sofutės priešais televizorių, bet, kaip pati sako, būdas ne toks.
Rūpi padėti seneliams
Veiklos Carite – pačios įvairiausios, ne dirbtinai sugalvotos, o padiktuotos gyvenimo.
„Kai viena iš mūsų savanorių neteko dukrelės, kuri sirgo onkologine liga, sergantiems vaikučiams siuvome meškučius, lapiukus, kiškučius, lėlytes. Turime įvairių sumanymų, bet aš asmeniškai dabar linkstu prie pagalbos seneliams. Vaikai – mūsų ateitis, tikrai labai svarbūs, bet nemažai ir rūpesčio sulaukia. O senatvėje žmonės dažnai vieniši: vaikai, emigravę ar gyvena kituose miestuose, patys vaikus augina, dirba, lekia, nespėja“, – mintimis dalijosi Lilija.
Kai logopedas – be dantų
Logopedų bendruomenėje ji taip pat mato, kur būtina pagalba iš šalies. Vyresniame amžiuje daug kam aktuali problema – dantys. Logopedams jie – tokia pat darbo priemonė, kaip gydytojams instrumentai ar policijos pareigūnams uniformos, ryšio, savigynos priemonės.
Galvodama, kaip padėti dantų netekusiems kolegoms, L. Ašmontienė su Seimo nariu kalbėjosi apie įstatymo pataisą dėl logopedams kompensuojamų odontologinių ir protezavimo paslaugų, kurių neapmoka Valstybinės ligonių kasos.
Idėjos socialiniam verslui
Veikli moteris galvoja apie socialinį verslą. „Mugėse Caritui nemokamai vietą duoda, tad, parduodami gaminius, galėtume veiklai lėšų susirinkti. Žagarvyšnių festivalyje jau buvome pasistatę palapinę, turėjome visokių darbelių. Draugė paaukojo kibirą vyšnių, tai mes ir jas pardavėme“, – prisimindama juokėsi mažeikiškė.
Dar vienas Lilijos noras – organizuojant vaikų ar senelių užimtumą paruošti kalėdinių dovanėlių slaugos skyriuje sutiksiantiems šventes: „Močiutės megztų kojines, vaikai kalėdinių atvirukų padarytų. Supakuotume ir nuneštume eidami lankyti senelių. Tikrai yra žmonių ir organizacijų, kurios nori daryti gera – paprašytume kokį minkštą saldainuką prie dovanėlės pridėti, kad būtų lengva sukramtyti ligoniams. Vaikštantiems surengtume koncertą. Taip paprastai vieni kitiems galime daug džiaugsmo sukurti!”
Lilija Ašmontienė, asmeninio albumo nuotr.Mokytojams ir apie mokytojus
Artėjant Mokytojo dienai Lilijos klausėme apie mokytojo pašaukimą, kas sieja pedagoginį darbą ir savanorystę, prašydami prisimindami mokytojus – autoritetus ir pabaigti kai kuriuos sakinius.
Mokytojas tai...žmogus, kuris atveria vartus į žinių pasaulį. Iš pradžių veda už rankutės, o paskui eina šalia.
Didžiausia mokytojo sėkmė – kai iš, atrodo, netikusio vaikelio išauga gera žmogus. Nesvarbu, kad be aukštojo išsilavinimo, bet svarbiausia, kad gerus darbus daro.
Didžiausia mokytojo nesėkmė – kai mokinys padaro sunkų nusikaltimą. Dedi viltis, stengiesi, lipdai, o ima ir užmuša žmogų dėl laikrodžio. Baisi nelaimė. Mokytojui taip pat didžiulis smūgis. Vadinasi kažko nepadarėme, kažką pražiūrėjom, kažko neįdėjom...
Mokytojo idealas – kuris sugeba sudominti ir išmokyti vaikus ne tik savo dalyko, bet ir įskiepyti žingeidumą.
Koks mokytojas paliko giliausią pėdsaką Jūsų gyvenime? Žagarės vidurinėje direktoriaus pavaduotoju dirbęs mokytojas Ratkus.
Mūsų kaimynystėje tuomet apsigyveno tremtinys – buvęs Lietuvos karininkas, lakūnas. Jam pasakojant apie nepriklausomą Lietuvą, močiutė vis kartodavo: „Ššššš, vaikai – sienos ausis turi“, bet mano brolis ant tuomet madingo lininio maišelio su trafaretu užsidėjo Vytį ir užrašė Lietuva.
Kad jūs žinotumėte, kaip mus tampė saugumas. Išmetė vyresnįjį brolį iš paskutinio konservatorijos kurso, jaunėlį brolį išsiuntė į Afganistaną. Man, dešimtokei, reikėjo aiškintis mokytojų kambaryje. Ratkus, mačiau, labai nervinosi. O vienuoliktoje klasėje sužinojau, kad jis dėstys astronomiją. Galvojau – viskas: sukirs, subus, suės ir pasibaigs. Tačiau didžiulė pagarba šitam žmogui, kad viso to nebuvo.
Ištekėjusi išvažiavau gyventi į Mažeikius, parvažiavusi pas mamą į Žagarę matydavau iš sodo ar į sodą einantį Ratkų su tuo pačiu pilku kostiumėliu. Iš tolo pamatys – rankas iš kišenių ištraukęs pagarbiai pasveikins.
Neseniai kalbėjome su bendraklasiais, kad tikriausiai jį ir palaidojo su tuo pilku kostiumiuku.
Kodėl būtent šis mokytojas taip įstrigo? Gal kad ir nestigmatizavo, nelaikė piktumo. Užsidirbai – gausi geriausią pažymį. Nesvarbu, kad pernai kažką padarei. Mes gi nežinome, ką tie mokytojai jautė sovietmečiu. Buvo suvaržyti laikai, kai ir laisvai kalbėti, ir eiti į bažnyčią nebuvo galima.
Pati esate mokytoja, nes.... myliu vaikus, šunis ir arklius!
Kiek metų dirbate pedagoginė darbą? Ketvirtį amžiaus.
Ko mokytoją moko mokiniai? Pastabumo, tikrumo, tiesos. Vaikai mato pasaulį tokį, koks yra iš tiesų. Kas, jei ne vaikas, pasakė, kad karalius nuogas?
Ko dar norėtumėte išmokti? Kalbų. Patobulinti anglų ir dar išmokti italų arba ispanų kalbą.
Kas sieja pedagoginį darbą ir savanorystę? Dirbu su specialiųjų poreikių, taigi – ypatingais vaikais. Man rūpi, ar jie socializuosis, ar jiems pavyks rasti vietą gyvenime, o gal visą laiką reikės palydovo? Gerai, jeigu stiprūs tėvai. Kaip sakau, duok Dieve jiems sveikatos. Tačiau jeigu ne? Gal tuomet į pagalbą ateis Carito ar kitos organizacijos savanoris?
Mes visur esame reikalingi. O vargo yra daug ir visokio: vaikai; mamos, kurioms reikia poilsio, nes labai pavargsta; seneliai; ligoniai.
Kokios brangiausios patirtys savanoriaujant? Per karantiną buvau pakviesta patalkinti Ylakių senelių globos namų virtuvėje. Dirbau su labai šaunia virėja ir džiaugiausi savo akimis matydama, kokia tvarka, švara, kaip seneliai prižiūrėti, kokios didžiulės maisto porcijos. Man buvo labai stipri ir gera patirtis, nors dirbau neatsitraukdama. Sujaudino personalo rūpestis senukais, neįgaleisiais, ligoniais po insultų, kitų sunkių ligų.
Ką norėtumėte perduoti norintiems prisidėti prie gerumo darbų? Sako, kiek duodi, tiek gauni. Aš, žinokite, laisvamanė, nesu praktikuojanti katalikė ir negaliu paaiškinti, kaip, bet Dievulis ar kažkokia kita jėga mane tikrai saugo. Ir šiandien – važiuodama atbuline eiga vos nesitrenkiau į kitą mašiną, bet kažkas laiku sustabdė.
Jūsų linkėjimas buvusiems, esamiems ir būsimiems mokytojams. Pirmiausia linkiu sveikatos. Antra, – kad mokytojo specialybė netaptų diagnoze, kai atrodo, viską žinai ir pradedi visus visko mokyti.
Labai linkėčiau mokytojui būti žmogumi, kuris eina šalia. Geriau – paaiškinti, kas bus vienu ar kitu atveju ir palikti žmogui laisvę pasirinkti, patiriant to pasirinkimo pasekmes. Nes mokomės ir iš savo klaidų.
O jei klaida – labai labai didelė?
-Tada reikia žiūrėti į priekį, o ne į praeitį, kurios nebėra. Ką aš galiu dabar padaryti ir ką galiu padaryti geriau, nei dariau iki šiol.
Ačiū už pokalbį ir tai, ką darote dėl mažų, didelių ir garbaus amžiaus žmonių.
Lietuvos Caritas