Į Lietuvą atvedė Dievas ir meilė, o dabar čia belgą Bartą Pauwelsą, Vilniaus prancūzų licėjaus mokytoją, Carito darbuotoją ir savanorį, laiko darbas ir šeima – žmona Ernesta, su savo ir globojamais vaikais. Tėvo dienos proga su B. Pauwelsu kalbamės apie tėvystę, jos sampratą mūsų visuomenėje, lietuvių požiūrį į globojamus vaikus ir koks galėtų būti sėkmingos tėvystės receptas.
– Turite savo šeimą, kas paskatino globoti tėvų neturinčius vaikus?
– Į Lietuvą pirmą kartą su Tiberiados broliais atvykau prieš daugiau kaip 25 metų. 2012–2013 metus praleidau ne Lietuvoje, bet grįžau 2014-aisiais.
Čia likau dėl meilės. Su žmona dar prieš santuoką daug kalbėjome kokios norime šeimos, svajojome apie gausią šeimą, kurioje augtų daug vaikų, ir ne tik savo vaikų. Taip susiklostė, kad tapome budinčiais globėjais. Gimus dukrai po poros metų į savo šeimą priėmėme pirmą globotinį, kuris tuo metu buvo kūdikėlis. Jau laikinai globojome penkis vaikus.
– Ar sunku būti tėvu ne tik savam, bet ir svetimam vaikui?
– Nėra skirtumo tai savo ar svetimas vaikas. Tai yra džiaugsmas ir skausmas kartu. Aišku, santykis galbūt kiek kitoks, nes su svetimu vaiku santykis šiek tiek kitoks, bet savo šeimoje mes neskiriame ar čia savas, ar svetimas vaikas. Kiekvienam skiriam tiek pat meilės ir dėmesio. Žinoma, būna lengvesnės, būna sunkesnės dienos, bet man tikrai nesunku, nes vaikai – dovana.
Iš tiesų, tėvystėje yra labai svarbūs keli aspektai: gerai sutarti su žmona, stengtis puoselėti santykius šeimoje, skirti pakankamai laiko savo žmonai ir vaikams, taip pat sau. Jeigu viskas yra vietoje ir laiku, tai nėra sunku.
– Ar tiesa, kad sumažinote savo darbų skaičių, kad su žmona daugiau laiko skirtumėte globojamiems vaikams?
– Taip, šiek tiek sumažinau darbų skaičių, kad galėčiau daugiau laiko skirti globojamiems vaikams. Keletą mėnesų buvau Carito darbuotoju, dabar tapau Carito savanoriu ir šeštadieniais dirbu su migrantais Medininkų pabėgėlių stovykloje. Tai – šiek tiek sunkesnė vieta, bet labai svarbu, kad žmonės ten važiuotų ir organizuotų užimtumą suaugusiems.
– Globojate lietuvaičius. Tuo tarpu nemažai lietuvių išreiškė norą rūpintis vaikais, karo pabėgėliais, iš Ukrainos. Kaip vertinate tai, kad lietuviai vienus nori globoti labiau, nei kitus?
– Mums su žmona sukilęs dviprasmiškas jausmas. Antroji pabėgėlių krizė, kai į Lietuvą atbėgo labai daug žmonių iš Ukrainos, atskleidė lietuvių dosnumą atverti savo duris ir priimti žmones, kurių mes nepažįstame, tik žinome, kad jie yra bėdoje, todėl jiems padedame. Tas pats ir su našlaičiais, kurių į Lietuvą gausiai atvyko iš Ukrainos ir šios šalies globos namų. Buvau nustebęs, kad, berods, virš 300 žmonių pasiryžo ir pateikė prašymus vaikų teisių skyriams globoti našlaičius iš Ukrainos. Manau, kad tai labai aiškiai parodo, jog yra žmonių potencialas, kuris nori ir galėtų globoti svetimus vaikus.
Iš kitos pusės mus apima dviprasmiškas jausmas, nes vaikų, kuriems reikia globos, yra ir Lietuvoje, ir jų nemažai. Jeigu neklystu, apie tūkstantis lietuvių vaikų auga globos institucijose, bet ne šeimose. Jie laukia globėjų. Tai yra vyresnio amžiaus vaikai, maždaug nuo 8 metų. Tendencija, kad žmonės labiau bijo imti vyresnius vaikus, bet jiems taip pat labai reikalinga globa ir šeima.
Kartais galvoju, kaip būtų puiku, jog žmonės, kurie savo širdis ir namus atveria ukrainiečiams, svarstytų galimybę priimti ir vaiką iš Lietuvos. Kuo jie skiriasi? Vaikas yra vaikas. Esu daug keliavęs, įvairiose šalyse dirbęs su vaikais. Visur vaikai vienodi, atviri ir su savo bėdomis.
Tiek ukrainietis, tiek lietuvis yra patyrę savo traumas. Galbūt lietuvis net būtų lengviau, juk kalba lietuviškai, bendravimas būtų lengvesnis, paprasčiau surasti bendrą kalbą ir prisitaikyti vienas prie kito.
Meldžiuosi, kad Lietuvos žmonės išdrįstų atverti savo širdis ir duris lietuviams vaikams, kuriems taip pat reikia globos. Norėčiau ir linkėčiau, jog iš tų 300 pareiškusių norą globoti ukrainiečius vaikus, atsirastų bent koks 50, kurie ryžtųsi priimti vaikus iš Lietuvos.
– Ar skiriasi tėvas belgas nuo tėvo lietuvio?
– Labai skiriasi (šypsosi). Net šeimos samprata skiriasi, ypač kalbant apie tėvo įvaizdį ir suvokimą, kas yra tėtis. Manau, kad Lietuvoje labai svarbus istorinis momentas buvo sovietmetis, kuris paveikė visuomenę ir šeimą. Labai dažnai sovietmečiu, tiesiogine prasme, vyrai daugiau kentėjo savo darbo vietoje nuo to laiko kultūros ir mentaliteto, politikos, santvarkos struktūros, melo, priespaudos, tuo tarpu moterys galėjo labiau atsitraukti ir būti šeimoje. Galbūt todėl, kalbant apie šeimą, moterys prisiėmė daugiau įsipareigojimų. Laikmetis berniukams apsunkino augimą ir iki šiol nepadeda turėti teigiamą įvaizdį. Aišku, pamažu tai keičiasi, bet reikia vienos dviejų kartų, kad vyrų ir tėvo įvaizdis Lietuvos visuomenėje pasikeistų iš pagrindų.
Domiuosi Lietuvos istorija ir pastebėjau, jog šalis labiau yra matriarchalinė, kur daugiau vietos užima moterys. Lietuviškose mokyklose daugiau mokytojų moterų, tuo tarpu pas mus Belgijos ir Prancūzijos mokyklose dirba 50 proc. moterų ir 50 proc. vyrų. Tai daro tam tikrą įtaką vaiko raidai ir vystymuisi. Kadangi Lietuvoje vaikai turi daugiau kontaktų su moterimis, todėl jos natūraliai užima daugiau vietos jų gyvenime. Nežinau tai gerai ar blogai. Pavyzdžiui, pas mus tėvai daugiau darbuojasi namuose, o moterys, atvirkščiai, išeina dirbti ir mažiau būna namuose.
Mūsų kultūroje Belgijoje tėtis yra šeimos galva. Nesakysiu, kad Lietuvoje yra kitaip, bet jūs turite posakį, jog moteris laiko keturis namų kampus. Tai kažką sako, pavyzdžiui, kur yra tėtis, vyras šeimoje ir kur yra mama, moteris. Pas jus galbūt, kai mama daug būna namuose, vaikams yra saugiau.
– Koks, jūsų nuomone, būtų sveikos šeimos receptas?
– Manau, kad sveika šeima yra ta, kur tėtis ir mama turi savo vietą, nes tik tada vaikas gali saugiai augti, kur gražūs santykiai poroje. Savo šeimoje labai stengiamės puoselėti santykius, kad vaikai augtų sveikoje, mylinčioje aplinkoje. Vaikai turi suvokti, kad tėtis ir mama turi savo vietą. Tarkim, berniukui labai svarbus stipresnis santykis su tėčiu, nes jis mato save suaugusiame, o mergaitei su mama.
– Kiek svarbus tikėjimas ir religinis auklėjimas šeimoje?
– Su vaikais kalbame apie tikėjimą, meldžiamės kartu. Man labai svarbu palydėti vaikus ieškojimuose, kai jiems kyla daug klausimų apie Dievą. Su dukryte labai dažnai skaitau Bibliją. Mes daug kalbame apie Dievą ir apie blogį, pyktį, vienu metu buvo daug klausimų apie mirtį. Vaikams paliekame didelę laisvę rinktis ir ieškoti.
– Mūsų visuomenė pamažu keičiasi, kaip ir tėvystės samprata. Gal matote teigiamų pokyčių?
– Be abejo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda jaunų šeimų, kur tiek tėtis, tiek mama turi savo vietą. Tai – labai gražus ir svarbus liudijimas. Tikiuosi, kad atsiras vis daugiau tokių šeimų.
Lietuvos Caritas informacija
