Nors tikroji situacija, kaip pandemija paveikė žmonių finansinę padėtį, atsispindės tik 2022 metais, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė sako, kad paprastai nukenčia labiausiai skurstantys žmonės – jiems ir prieš pandemiją buvo sunkiau sudurti galą su galu, jie taip pat neturi santaupų, kuriomis galėtų kompensuoti sumažėjusias ar prarastas pajamas.

 

 

2020 metų balandį atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad dešimtadaliui Lietuvos gyventojų trūko pinigų maistui, o penktadaliui trūko lėšų būsto nuomai ar komunaliniams mokesčiams.

Apklausa taip pat parodė, kad beveik keturi iš dešimties Lietuvos gyventojų nukentėjo dėl pandemijos sukeltų ekonominių pasekmių: 37 proc. patyrė stiprų pajamų sumažėjimą, 38 proc. nurodė, kad jų šeimos nariai prarado darbą arba šeimos narių pajamos žymiai sumažėjo, 5 proc. respondentų teigė dėl COVID-19 praradę darbą.

Ankstesnės analizės taip pat rodė, kad didžiausią poveikį pandemija turės priešpensinio amžiaus žmonėms ir jaunimui iki 24 metų.

 

„Panašiai ir matome – darbo rinkoje vyresniems asmenims sunku įsidarbinti. Visų pirma yra didelė stigma, mažai darbdavių nori įdarbinti vyresnio amžiaus žmones, susiduriama su sveikatos rizikomis. O jaunimas dar neturi kvalifikacijos, dar studijuoja, negali dirbti visą darbo dieną, o galbūt anksčiau uždarbiaudavo kavinėse, kurios dabar uždarytos“, – vardija tinklo vadovė A. Adomavičienė.

 

Tačiau ir dabar galima justi, kad išaugo maisto poreikis, o labdaros valgyklų krūvis padidėjo. A. Adomavičienės teigimu, tą patį atskleidė pavasarį ir vasarą atliktos apklausos. Nors buvo vilčių, kad situacija pagerės, apie 10 proc. Lietuvos gyventojų susiduria su maisto stygiumi, tvirtina pašnekovė.

 

Aistė Adomavičienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Maisto poreikis išaugo 3–4 kartus

 

Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė sutinka, kad pandemija labai stipriai pakoregavo viso pasaulio gyvenimą, o įvesti suvaržymai ir karantinas atsiliepia žmonių finansinei padėčiai. Anot D. Bukeikaitės, šiuo metu didėja skaičius žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Visų pirma – maistu.

„Pandemija palietė skurdžiausiai gyvenančius žmones. Pavyzdžiui, žmonės dirbo nekvalifikuotą darbą, karantino metu nemaža dalis rinkos susitraukė, žmonės išėjo į prastovas. Tada pajamos sumažėjo, prastovų metas užsitęsė, girdime ir apie atleidimus“, – aiškina „Carito“ generalinė sekretorė.

 

O žmonių finansinė situacija antro pandemijos etapo metu – dar sudėtingesnė. Maisto poreikis vargstančiųjų valgyklose padidėjo tris ar keturis kartus, sako D. Bukeikaitė ir priduria, kad tokia situacija rodo, jog žmonės neišgali skirti lėšų kasdieniam maistui.

 

Maistas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

„Kalbamės su ateinančiais žmonėmis, jie sako niekada nemanę, kad teks eiti prašyti maisto, nes šeima nebepragyvena.

 

Pavyzdžiui, pagrindinis maitintojas prarado darbą ar išėjo į prastovas, sumažėjo šeimos pajamos, žiūrima, kaip pavyks susimokėti komunalinius mokesčius, nuomą, o maistui lieka keliolika eurų ar vos keli eurai savaitei. O šeimoje yra du suaugusieji ir trys vaikai“, – pasakoja D. Bukeikaitė.

 

Siekiant apsaugoti senyvo amžiaus žmones, pandemijos metu išaugo poreikis jiems maistą pristatyti į namus. O apskritai pagalbos poreikis išaugo trigubai. Pavyzdžiui, pasiimti maisto išsinešti į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinį centrą „Betanija“ šiuo metu per dieną ateina ir daugiau kaip 300 žmonių, dar 200 žmonių maistas pristatomas į namus.

 

Pagalba stokojantiems / Carito nuotr.

Dukart daugiau žmonių apsilanko ir Telšiuose: prieš pandemiją per dieną „Carito“ sriubos valgykla sulaukdavo 40 žmonių, dabar čia apsilanko 80 sunkiai besiverčiančių gyventojų.

 

„Kai kur pagalbos poreikis išaugo trigubai. Tai matome kaip antros pandemijos bangos pasekmę. Taip pat kreipiasi daugiau žmonių dėl konkrečios finansinės paramos, psichologinės, emocinės, teisinės pagalbos, konsultacijų. (...)

 

Tikėtina, kad šie metai bus ne mažiau sudėtingi, kadangi pajusime pasekmes tiek ekonomikos, tiek sveikatos, socialinės apsaugos, paslaugų srityse, o jei pagalbos poreikis stipriai nebeaugs, vis tiek bus žymiai didesnis nei 2018 metais“, – pažymi D. Bukeikaitė.

 

 

Koją kiša ir sisteminės problemos, kurios daugybę metų nebuvo sprendžiamos arba pokyčiai buvo per lėti, priduria A. Adomavičienė. Anot jos, dabar šių problemų taip greitai neišspręsime. Viena tokių problemų – žmogui nėra lengva pakeisti kvalifikaciją. Į tokias paslaugas paprastai nėra žiūrima individualiai – ką konkretus žmogus gali dirbti, kokios kvalifikacijos jam reikia, kaip pastiprinti tam tikrą sritį ir padėti įsidarbinti.

 

Nuotolinis mokymasis / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

„Kita problema – mobilumas. Lietuva nėra didelė, deja, viešojo transporto tinklas nėra taip išplėtotas, kad žmonės galėtų nuvykti į darbo vietą. Galbūt darbo vieta ir yra, bet ji toli, o žmogus neturi nuosavo transporto, viešasis transportas važiuoja geriausiu atveju kartą per dieną, tad žmogus tiesiog neturi galimybių įsidarbinti. Tokios senos problemos, jų yra ne viena, tad įsidarbinimo barjerų nemažai“, – teigia A. Adomavičienė.

Kitas problemas tiesiogiai sukuria pandemija. Pavyzdžiui, galbūt darbo vietų ir būtų, tačiau žmonės, priklausantys rizikos grupei, baiminasi dirbti ten, kur būtų labai daug fizinio kontakto su kitais žmonėmis. O sunku ne tik dėl prastos finansinės padėties – emocinę sveikatą veikia ir saviraiškos stygius.

 

„Žmonės nežino, kaip išgyvens ir kur galės atsiskleisti. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo ir dabar neteko darbo, jam tai didelis psichologinis šokas ir neviltis, nes darbas reiškia ne tik pajamas, bet ir saviraišką. Jei žmogus netenka ir pragyvenimo šaltinio, ir saviraiškos galimybių, patiriamas tikrai didelis šokas“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.

 

Maistas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Vaikai dalijasi vienu stalu, vienu kompiuteriu

 

Nors antrojo karantino metu ugdymas vyksta sklandžiau, šeimos, turinčios daugiau vaikų, dar susiduria su sunkumais. Pavyzdžiui, šeimoje yra trys vaikai, o šeimai duotas vienas kompiuteris, todėl visi vaikai turi juo dalytis, sako A. Adomavičienė.

 

Pasak jos, dėl šių priežasčių būtina ruoštis visuotiniam grįžimui į nuotolinį ugdymą: „Kartais šeima neturi net rašomojo stalo arba būstas yra per mažas ir vaikai dalijasi vienu stalu, o dabar juk prie stalo turi būti nuolatos. Yra vaikų dienos centrų, kurie įsileidžia vaikus ir suteikia galimybę mokytis, prisijungti prie pamokų, bet tikrai ne visada tai pavyksta, nes patys dienos centrai dirba po pietų.“

 

A. Adomavičienė akcentuoja – itin svarbu, kad pandemijos metu būtų užtikrintos žmogaus pajamos, kol vėl išjudės darbo rinka, kol žmogus vėl susiras darbą. Taip pat svarbu išmokos tiems, kurie darbą prarado dėl tiesioginės pandemijos įtakos, pavyzdžiui, dirbo turizmo sektoriuje, priduria A. Adomavičienė.

 

 

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Linas Kukuraitis sutinka, kad Lietuvoje skurdas visada buvo sudėtinga problema, o santykinis skurdas, rodantis dalies gyventojų atotrūkį nuo vidutines pajamas gaunančių asmenų gyvenimo lygio, visą laiką buvo gana aukštas.

 

L. Kukuraitis viliasi, kad 2020 metais skurdas neturėjo augti, bet sutinka, kad labiausiai nukentės priešpensinio amžiaus žmonės ir jaunimas.

 

„Šios tendencijos visada panašios, kai yra tam tikrų sukrėtimų darbo rinkoje. Pirmiausia jaunimas krinta iš darbo rinkos, (...) bet taip pat ir vyresnio amžiaus žmonės – tiek priešpensinio amžiaus, tiek pensininkai.

 

Tai parodė ir pirmasis karantinas – palyginti su kita visuomenės dalimi, iš darbo rinkos iškrito daugiau šioms grupėms priklausančių žmonių. Aišku, tai turi tiesioginę įtaką žmonių pajamoms ir galimam nepritekliui“, – sako L. Kukuraitis.

 

Vis dėlto, pažymi jis, jauniems žmonėms paprastai greičiau pavyksta susirasti darbą.

 

„Kovą, balandį, fiksavome didesnį jaunimo nedarbo lygį, o gegužę buvo matyti, kad jaunimas vėl pradeda įsidarbinti, gana sparčiai įsidarbina. Skirtumas tarp vasario ir gegužės jau buvo nedidelis. Vyresnio amžiaus žmonių kategorijoje nedarbas išliko gana aukštas“, – teigia Seimo narys.

 

 

Suteikti pagalbą nepasiturintiesiems ir laiku padėti neretai trukdo ir didelė stigma bei iš karto žmonėms klijuojamos etiketės – „pašalpiniai, tinginiai“, apgailestauja A. Adomavičienė. Vis dėlto darbo žmonės netenka dėl įvairiausių priežasčių, pabrėžia ji.

 

Pavyzdžiui, išskiria A. Adomavičienė, būna tokių situacijų, kai žmogus dirbo, tačiau laiku nepersiorientavo, nepakeitė darbo, o tada pasidaro sunku ir gėda pripažinti, kad reikia pagalbos, tad verčiasi laikinais darbais, jam padeda artimieji.

 

„Nesikreipimas, nepripažinimas, kad man blogai, kad turiu ieškotis pagalbos, trukdo padėti. O tas nepasiturinčių žmonių nurašymas, kad „jie yra kalti“, nuima tam tikrą atsakomybę nuo sprendimų priėmėjų – jei žmonės patys kalti, kodėl mes turime stengtis“, – tvirtina tinklo vadovė.

 

Su tuo, kad visuomenėje egzistuojanti stigma trukdo žmonėms suteikti pagalbą, sutinka ir L. Kukuraitis. Anot jo, dominuoja nuostata, kad žmogus yra atsakingas, todėl turi pats išgyventi, o jei nesusitvarkai, „pats kaltas“. Komiteto pirmininko pavaduotojo teigimu, tokia situacija įstumia žmogų į užribį, kur jis mažai matomas ir kartais jaučia gėdą.

 

Tačiau tokios nuostatos – neteisingos, akcentuoja politikas. Jo teigimu, remiantis Eurostato duomenimis, daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos žmonių išgyvena skurdą ar socialinę atskirtį. Seimo narys taip pat priduria, kad neretai žmonės, patekę į sudėtingą situaciją, nežino, kokią pagalbą gali gauti.

 

„Socialinės paramos sistema iš tiesų gana sudėtinga. Yra įvairiausių priemonių, kurios žmonėms priklauso, bet jos visuomenėje nėra plačiai žinomos. (...) Atsirėmimas į valstybės, nevyriausybinių organizacijų pagalbą yra tam tikras naujas reiškinys.

 

Tai nebuvo įprasta – iš seniau žmonės remdavosi į artimuosius arba sovietmečiu pagalba buvo užtikrinama tokiu lygmeniu per darbovietes. Dabar yra įvairių institutų, pagalbos centrų, socialinės paramos skyrių, nevyriausybinių organizacijų... Tas tinklas tikrai labai įvairus, bet tai ne visi žino“, – teigia L. Kukuraitis.

 

 

Egzistuojančią stigmą įžvelgia ir D. Bukeikaitė. Jos teigimu, suteikti pagalbą kartais sunkiau ir dėl vyraujančių stereotipų apie skurdą, neva vargstantys asmenys patys kalti, kad atsidūrė tokioje situacijoje. Vis dėlto, akcentuoja „Carito“ atstovė, akivaizdu, kad skurdas yra palietęs didelę dalį mūsų visuomenės.

 

„Tikiu, kad stereotipai stabdo žmones kreiptis pagalbos – jie jaučia, koks bus kaimynų, aplinkinių žvilgsniai. Pasitaiko, kad žmonės prašo neviešinti jų duomenų, nenori fotografuotis, nes „pamatys kiti ir bus gėda“. Žmonės tą kaltę ir prisiima.

 

Tai nėra gerai, tai nėra sveikos visuomenės rūpinimosi vienų kitais kultūra. Kai žmonėms sunku, pagalbos prašyti reikia ir būtina, neturi būti gėda. (...) Žmogus turi jausti visuomenės palaikymą, nes niekada nežinome, kada nesusitvarkysime su kokiu nors įvykiu.

 

Jei žmogus nedrįsta kreiptis pagalbos, laukia ir taip įklimpsta į dar sudėtingesnę situaciją, tada pagalba gali būti pavėluota arba situacijos sprendimo būdai labai sudėtingi, kompleksiniai“, – tvirtina D. Bukeikaitė.

 

Vis dėlto „Carito“ generalinė sekretorė išlieka optimistiška – vis daugiau žmonių į pagalbos teikimą žiūri teigiamai, supranta, kad kiekvienam gali nutikti tokia situacija, kai reikės paprašyti pagalbos. Todėl D. Bukeikaitė drąsina žmones nebijoti kreiptis pagalbos, o tuos, kuriems pagalbos nereikia, kviečia eiti savanoriauti ir padėti kitiems.