Prisėskime šalia žmogaus, o ne savo baimės

Pagrindinis Prisėskime šalia žmogaus, o ne savo baimės
Prisėskime šalia žmogaus, o ne savo baimės
 
   Sausio 1 d. minime Pasaulinę taikos dieną. Šiandien ne vienoje šalyje žmonės išgyvena karo siaubą. Iš tokių kraštų jie traukiasi, bėga ten, kur gali tikisi gyventi ramiai bei taikiai. Popiežius Pranciškus kviečia mus neužmiršti, kad „kiekvienas ateivis, pasibeldžiantis į mūsų duris, yra proga susitikti su Jėzumi Kristumi, kuris tapatinasi su kiekvienos epochos priimtais ar atstumtais ateiviais“ (plg. Mt 25,35.43).
 
   Tačiau statistika rodo, kad lietuviai nėra linkę bendrauti su pabėgėlio statusą turinčiais žmonėmis – ryšį su atvykėliais užmezga vos keli procentai Lietuvos gyventojų. Deja, tenka pripažinti, kad nemaža dalis visuomenės yra priešiškai nusiteikusi pabėgėlių atžvilgiu. Tuo įsitikinu kasdien bendraudama su atvykėliais iš svečių šalių – nuo Šri Lankos iki Ukrainos ir Afrikos valstybių. Dažnai klausiu užsieniečių, kaip lietuviai juos sutinka. Išskirčiau dvi tipiškas lietuvių ir pabėgėlių susitikimo situacijas.
 
   Pirmoji – „Ar jis – teroristas?". Absurdas, bet būtent šį klausimą išgirdo mano kolegė, kartą lydėjusi vieną vaikiną iš Afganistano apžiūrėti būsto, kurį atvykėlis norėjo išsinuomoti. Nors inteligentiškas vaikinas elgėsi ir atrodė labai tvarkingai, atrodytų, kad buto savininkei užteko apžiūrėti tamsių bruožų veidą, nes likusį laiką ji nerimastingai trypčiojo ir įtariai klausinėjo bandydama perkąsti tariamai ekstremistinius jaunuolio planus. Kitas tamsaus gymio vaikinas, puikiai kalbantis lietuviškai, kartą mūsų paklausė: „Kas su manimi negerai? Rytais važiuoju į kursus, autobusas pilnas žmonių, šalia manęs laisva vieta, tačiau net senyvo amžiaus žmonės šalia manęs nesėda? Bijo?". Manysime, kad normalu, jog bijo, juk Lietuvoje tokia situacija gan neįprasta. Televizijos ekranuose nuolat matome terorizmą, kuris įgyja atvykėlio iš Artimųjų Rytų veidą, dažniausiai – musulmono, taigi tokiame veide regime terorizmo grėsmę. Liūdna, bet baimė taip pat turi šalutinį poveikį – laikiną amneziją. Baimės akivaizdoje pamirštame svarbiausius dalykus, visų pirma – žmogų, ir, žinoma, tai, kad terorizmas neturi religijos, tautybės ar rasės.
 
  Antroji situacija atliepia į ekstremistinį nacionalizmą. Patyčios ar atvykėlio sumušimas nėra retas reiškinys. Manytume, kad Lietuvoje tai nėra didžiausia keistenybė – panašios situacijos nutinka tiek užsieniečiams, tiek lietuviams. Vis dėlto pabėgėlių istorijos dažnai peržengia sveiko proto ribą. Štai vieną kartą neblaivus vyriškis užkliudė stotelėje laukiančią musulmonų porą ir apspjovė moters hidžabą, tarp vyrų užvirė konfliktas. Visi esantys stotelėje abejingai stebėjo įvykių eigą, tačiau konfliktui įsibėgėjus prie poros priėjo mergina, kuri pasisiūlė porelę palydėti namo ir atsiprašė už bjaurų tautiečio elgesį. Šis, galvotume, smulkmeniškas merginos gestas nurodo sugebėjimą jausti atsakomybę už kito bendruomenės nario veiksmus, yra ne tik pilietiškumo požymis, bet ir ženklas, jog šioje situacijoje pabėgėliai buvo suvokiami kaip pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai.
 
   Ši istorija neišimtinė, apie tai liudija visi žmonės, ateinantys savanoriauti, bendrauti, aukojantys daiktus, pinigus ir, svarbiausia, laiko. Regiu šeimas su mažais vaikais, nešančias dovanas atvykstantiems pabėgėliams, kurių nėra matę, savanorius, lydinčius atvykėlius į ligonines, darbo pokalbius, padedančius susirasti būstą ir tiesiog draugiškai palaikančius kompaniją išsigandusiems, karo ar kitokių negandų patyrusiems žmonėms. Nuostabu stebėti, kaip senyvo amžiaus vyriškis siūlo savo nuomojamą būstą vienišai mamai su vaiku ir neprašo už jį nė vieno cento, „nes, kaip bebūtų, lietuviai pažadėjo, todėl turi padėti". Būtent tai yra fundamentali, įkvepianti pilietiškumo raiška.
 
   Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie laisvos valstybės kūrimo, kurios laisvė atliepia į daugiakultūriškumą, toleranciją ir išankstinių nuostatų atsisakymą. Dažniausiai bijome to, ko nesuprantame. Galbūt derėtų pasistengti suprasti? Nekonkretizuokime terorizmo pavidalų, nespjaukime nepažįstamiems į veidą, prisėskime šalia žmogaus, o ne savo baimės. Galbūt visiems iškart pasidarys lengviau – mums, šalia esančiam asmeniui ir valstybei, kurią kartu kuriame...
 
 
Gintarė Skuodytė
Vilniaus arkivyskupijos Caritas
,,Užsieniečių integracijos“ programos vadovė
 
2019 m. Caritas švenčia savo veiklos Lietuvoje 30-metį. ,,Užsieniečių integracijos“ programa paslaugas pabėgėliams teikia nuo 2000 metų ir per šiuos metus pagalba atvykėliams tapo reikšminga organizacijos veiklos dalimo. Pagrindinis tikslas - pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų, naujai atvykusių trečiųjų šalių piliečių sėkminga socialinė integracija Lietuvoje. Ypatingas dėmesys skiriamas ugdymui, mokymui, pažinimui, susitikimui su bendruomene. Kviečiame prisijungti prie ,,Užsieniečių integracijos“ programos komandos savanoriaujant!
Dėl savanorystės kreiptis: gintare.skuodyte@vilnius.caritas.lt (Vilniaus arkivyskupija) arba uip@kaunas.caritas.lt (Kauno arkivyskupija)
 
Šaltinis: Artuma, 2019 m. sausis, nr. 1