Sparčiai augantis Lietuvoje atstumas tarp vargšų ir turtingųjų kelia didelį rūpestį šalies Katalikų Bažnyčiai. Tie, kas reikalavo daugiau solidarumo, dar prieš keletą metų Lietuvoje susilaukdavo priekaišto, kad ilgisi Sovietų Sąjungos. Šiuo metu požiūris keičiasi, sakė mums Vilniuje Lietuvos Caritas tarybos pirmininkas Arūnas Kučikas.

        Ekonomika Lietuvoje auga, bet ir šiandien pagal oficialią statistiką 29 procentai gyventojų skursta. „Tai rodo, kad besikurianti gerovė pasiekia ne visus“,- sako Arūnas Kučikas. Vis dėlto dabartinė vyriausybė pajamų nelygybės problemą laiko viena pagrindinių savo darbotvarkės temų. Caritas bendradarbis taip pat įžvelgia geras tendencijas viešuose debatuose apie skurdą ir solidarumą.

 

 

       „Dar prieš keletą metų nebuvo taip paprasta. Jei kalbėjome apie gerovės paskirstymą, apie truputį aukštesnius mokesčius arba didesnius socialinius valstybės įsipareigojimus, bendrąjį gėrį ir panašiomis temomis – greitai susilaukdavome priekaišto, kad ilgimės Sovietų Sąjungos. Visų pirma iš aktyviosios visuomenės dalies, išsilavinusių žmonių, verslo pasaulio. Buvo sakoma – nenorime kurti naujos Sovietų Sąjungos su jos socialiniu modeliu. Dabar nuotaikos pasikeitė. Viešumoje jau yra normalu teigti, kad atstumas tarp vargšų ir turtingųjų – problema, kurią turime spręsti. Tai kalba politinės partijos, netgi liberalai, ir darbdaviai.“

 

        Popiežius Pranciškus dažnai įdėdavo pirštą į šią žaizdą: turtingųjų solidarumas su vargstančiaisiais. Todėl jo vizitas Lietuvoje yra ir kvietimas gyvenime labiau praktikuoti giliai krikščionišką solidarumo laikyseną, sako Arūnas Kučikas. „Mes jaučiame nuostatą, kad vis dar daug žmonių mūsuose sako – vargšai patys kalti. Kai taip galvojama, tada sunku padėti – ir politiškai, ir praktiškai. Jei truputį giliau suvoktume padėtį, galėtume daugiau padaryti. Bet šiuo metu dar vyrauja ganėtinai smerkianti laikysena skurdo atžvilgiu.“

 

        Caritas atstovas Arūnas Kučikas čia kalba ne tiktai apie išmaldas, o apie giluminį visuomenės laikysenos pokytį Lietuvoje – šalyje, kurioje aštuoni iš dešimties piliečių laiko save Katalikų Bažnyčios nariais.

 

        „Mes turime sukurti visuomenę, kuri būtų panaši į šeimą ir orientuotųsi ne vien tik interesų tenkinimo linkme. Šeima reiškia, kad kiekvienam turi pakakti vietos. Tik taip galėtume įnešti daugiau taikos, gyventi laisve ir neprarasti tokios daugybės žmonių, kurie dabar emigruoja. Solidarumas ir gailestingumas, kaip solidarumo pagrindas. Turi pasiekti tokį pokytį“.

 

          A. Kučikas pats lydėjo įvaikinusias ir globėjų šeimas su jų vaikais į šeštadienio susitikimą su Popiežiumi Pranciškumi, Vilniaus Gailestingumo Motinos šventovėje. Apleistų vaikų problema Lietuvoje yra dramatiškai išaugusi. „Pas mus vis dar daugiau nei 3.000 vaikų auga institucijose, ir kiekvienais metais vieta šeimose tesurandama 100 vaikų“, pasakoja A. Kučikas. „Tai ypač skausminga mažesniems sveikatos bėdų turintiems vaikams, nes vėliau, jei jie laiku nepatenka į šeimą, problemos dar padidėja“.

Lietuvoje sąlyginai nedaug šeimų, kurios išdrįstų atsiverti tokiems vaikams, sako A. Kučikas. Daug atviresnės esančios šeimos iš vakarietiškojo užsienio – čia išgirstame netikėtą pagyrimą: „Kas iš tikrųjų mus žavi – tai, kad užsieniečių šeimos ieško ne tik geriausių ir gražiausių vaikų, bet sąmoningai klausia apie vaikus, turinčius sveikatos ir kitokių problemų. Tai ragina mus ir Lietuvoje parodyti daugiau jautrumo. Kaip krikščionys, kaip katalikiškas kraštas, privalome tiesiog daugiau rūpintis savo visuomene, ir Popiežius davė mums ženklą, kad turime būti solidarūs su šiais vaikais.“

 

          Pasak A. Kučiko, nuo skurdo Lietuvoje yra labiausiai kenčia tos pačios žmonių grupės, kaip ir likusioje Europoje: pensininkai, vienišos motinos – skyrybų procentas yra didelis – ir asmenys, kurie, nors ir turi nuolatinį darbą, gauna tokius mažus atlyginimus, kad jų nepakanka pragyvenimui.

 

 

         Prie jau esančiųjų prisideda nauja vargstančiųjų grupė: užsieniečiai darbo migrantai. Nes Lietuva yra ne vien emigracijos kraštas, iš kurio nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais išvyko nemažiau kaip 800.000 žmonių, bet vis labiau ir imigrantus priimanti valstybė.

Darbo imigrantai iš kaimyninių šalių, Ukrainos ir Baltarusijos, ieško laimės Lietuvoje, pavyzdžiui, statybų srityje. Caritas jau sukūrė pirmuosius šių žmonių integracijos projektus, sako A. Kučikas. Caritas atstovas pabrėžtinai įvardija savo šalies profsąjungų darbą.

 

        „Nors Lietuvos dirbantieji dar nėra labai stipriai susitelkę į profsąjungas, šioje srityje aktyviai dirbama. Jie tvirtina, kad imigrantų padėtis pavojinga, ir šie žmonės, kaip ir lietuviai darbininkai, turi gauti normalų atlyginimą.“

 

 

         Lietuvos vargstantiesiems Popiežiaus apsilankymas kiekvienu atveju yra didelė dovana, reziumuoja Carito darbuotojas. „Mes daug kalbėjome su mūsų žmonėmis, kuriais rūpinamės, pavyzdžiui, su benamiais, sakėme, kad atvyksta Popiežius, ir tai jaudina žmones. Kaip tik prieš porą dienų buvo pietūs Kauno labdaros valgykloje, ir jos lankytojai norėjo dalyvauti Mišiose su Popiežiumi, jie neturėjo kvietimų, bet jiems buvo pranešta, kad gali ateiti. Jie buvo pakviesti. Manau, kad Popiežius reiškia viltį ir jų asmeniniam gyvenimui. Net jeigu, praktiškai arba logiškai vertinant, dabar nieko neįvyks – tai daro įtaką, bent jau ateičiai, kuria mes tikime‘.

 

(Vatican News – Gudrun‘a  Sailer)                    

Už vertimą iš vokiečių kalbos dėkojame kun. Robertui Grigui