Evgenios Levin nuotrauka
„Nors ekonominiu atžvilgiu JAV yra pralenkusi daugelį valstybių, bet ir joje yra visuomenės pakraštyje atsidūrusių žmonių. Tikintis žmogus visada turi matyti šalia savęs vargstančius ir kenčiančius žmones. „Caritas“ visuomet turės ką veikti“, – teigia arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Švęsdami „Carito“ įkūrimo 30-metį kalbamės su Kauno arkivyskupu emeritu apie „Carito“ atsikūrimą, sovietmečiu ribojamą Bažnyčios karitatyvinę veiklą ir organizacijos ateities perspektyvas.
Nepriklausomoje Lietuvoje Carito federacija veikė nuo 1926 metų. Ji siejo beveik visas katalikų švietimo ir labdaros organizacijas. Kodėl Carito veikla nebuvo tęsiama sovietmečiu?
Kai sovietai 1940 m. okupavo Lietuvą, buvo uždarytos visos katalikiškos organizacijos. Visos – ir ateitininkai, ir Caritas, ir kitos. Visa bažnytinė veikla buvo apribota tik Bažnyčia. Kunigas net negalėjo ligonio ligoninėje aplankyti, tam reikėjo gauti ligoninės direktoriaus raštišką leidimą. Apie bet kokią organizuotą veiklą, tad ir Carito, nebuvo nei kalbos. Sovietinė valdžia skelbė: „Mes visais pasirūpiname, ir Bažnyčiai nėra ko kištis.“
1989 m. balandžio 14–15 dienomis įvyko steigiamasis Katalikiškojo moterų sambūrio Caritas suvažiavimas. Buvote kartu su juo nuo pat pradžių. Kaip ir kodėl kilo mintis atkurti Carito veiklą?
Manau, kad tai buvo labai natūralus Lietuvos atgimimo įvykis. Nuotaika buvo pakili, katalikams pasyviai laukti, kas čia bus, neišėjo. Pagarbą atiduodu pirmiausia ne katalikams vyrams, o katalikėms moterims – jos pirmos susibūrė, kad atgaivintų Caritą. Pradžioje jos turėjo labai plačius planus: rūpintis ir vargšais, ir šeimomis, ir religiniu mokymu. Katalikišku švietimu rūpinosi sesuo Jadvyga Stanelytė, šeimų klausimais dirbo dr. Nijolė Liobikienė, o sesuo Albina Pajarskaitė viską koordinavo. Labai sparčiai augo Carito narių skaičius; greitai buvo nutarta sušaukti suvažiavimą. Balandžio mėnesį vykęs suvažiavimas buvo nuostabus: dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, pirmą kartą į Lietuvą iš JAV atvyko vyskupas Paulius Baltakis, daugybė delegatų, 800 Carito delegačių, per 3 tūkstančius svečių. Per šį suvažiavimą mane pakvietė būti Carito dvasios vadu. Tokia buvo pradžia.
Sovietų Sąjungos propaganda tikino, kad valstybinė nemokama švietimo, sveikatos apsaugos, vaikų darželių ir valstybinio pensinio aprūpinimo sistema tobula, niekam nieko netrūksta. Kaip buvo iš tiesų? Ko stokojo žmonės?
Sovietinė propaganda rėmėsi melu, pasakojo tai, ko nebuvo. Visoje Tarybų Sąjungoje, ne tik Lietuvoje, dauguma žmonių gyveno žemiau skurdo ribos. Trūko pačių būtiniausių dalykų. Valstybėje tuomet viskas buvo kitaip nei dabar. Tuo metu nebuvo bedarbių, visi privalėjo dirbti. Jei kuris nedirbo, tai jį teisdavo ir duodavo 3 metus kalėjimo. Kai man uždraudė eiti kunigo pareigas, taip pat privertė įsidarbinti. Kadangi visi kažką dirbo, visi, net ir gaudami minimalias pajamas, nebadavo. Bet vargingai gyvenančiųjų buvo daugybė. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, viskas pasikeitė, nebebuvo prievartinio darbo, subyrėjo senos struktūros, naujos dar nebuvo susikūrusios, ir Lietuvoje vargingai gyvenančių žmonių, kuriems reikalinga pagalba, tikrai buvo labai daug. Carito nariai mąstė, kaip žmonėms padėti.
Atkurdamas veiklą, Caritas ėmėsi padėti vaikams bei šeimoms, seneliams, ligoniams, neįgaliesiems, kamuojamus įvairių priklausomybių, o kur dar žurnalo „Caritas“ leidyba, įvairių pagalbos įstaigų steigimas (Laikinosios globos namai, Kartų namai, Diagnostikos centras ir kt.), pedagogų ugdymas ir dar daugelis kitų. Daugybė veiklos krypčių. Kaip apsibrėžėte Carito vaidmenį atsikuriančioje Bažnyčioje?
Man atrodo, kad pradžioje Caritas aprėpė labai daug sričių, nes organizaciją kūrė moterys. O moters tokia širdis – aprėpti viską: ne tik rūpinimąsi vargšais, bet ir švietimą, šeimų, net ir tautos klausimus. Labai greitai paaiškėjo, kad Caritas visko aprėpti negali, kad reikia savo veiklą susiaurinti. Greitai pradėjo kurtis Šeimos ir Katechetikos centrai, ir Caritas liko su pagrindine savo veiklos sritimi – rūpinimusi vargstančiais žmonėmis. Tarp kitko, pradžioje Caritas nebuvo grynai bažnytinė, bet pasaulietinė organizacija. Tačiau greitai buvo suvokta, kad Caritas turėtų būti bažnytinė organizacija. Lietuvos Vyskupų Konferencija Caritą įtraukė į savo struktūrą. Caritas apsiribojo pagalba žmonėms, kuriems reikėjo kokios nors paramos. Kauno senamiestyje buvo atidaryta sriubos valgykla, Panemunėje įkurtas pirmas hospisas, Žaliakalnyje atidarytas Diagnostikos centras, kuriame savanoriavo gydytojai, atidaryta vaistinė, kurioje vaistai ligoniams buvo dalinami veltui. Pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Caritas“, net įsigyta nedidelė spaustuvė. Viskas buvo koncentruota į tai, kaip padėti žmonėms, kurie patys neišgali to padaryti.
Veiklos pradžioje Caritas sulaukė pagalbos iš Vakarų valstybių – visuomenėje netgi įsitvirtino nuomonė, jog Caritas – tai Bažnytinė institucija, dalijanti iš Vakarų gaunamą paramą. Kaip vystėsi karitatyvinės veiklos organizavimas šiai paramai pasibaigus?
Iš tikrųjų, pradžioje pagalbos į Lietuvą ateidavo pakankamai daug ir įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, iš Vokietijos karitietis dr. P. Schneideris per du šimtus kartų atvyko į Lietuvą su krovininiais automobiliais, pilnais suaukotų drabužių, daiktų, kuriuos Kaune centrinis Caritas dalindavo visoms vyskupijoms. Žmonės, matydami, kad per Caritą ateina daug pagalbos, susikūrė didesnius lūkesčius, nei organizacija galėjo patenkinti. Vėliau, Lietuvai pamažu atsistojant ant kojų, parama iš kitų šalių ėmė mažėti, galiausiai visai sustojo.
Dabar Caritas ieško savo nišos, kur galėtų būti labiausiai naudingas. Šventajame Rašte yra parašyta: „Jūs vargšų visada turėsite“, tad žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių sąlygų yra nepajėgūs save išlaikyti, buvo ir bus, tačiau demokratinėse šalyse pati valstybė rūpinasi vargšais žmonėmis. Lietuvoje šiandien nemažai žmonių gauna pašalpas, tačiau jos dažnai net juos gadina. Panašiai buvo ir tuomet, kai Caritas dalino paramą: kai kam atrodė, kad tai tęsis amžinai. Prisimenu vieną atvejį: Vilniaus gatvėje sutinku moterį, nešančią iš Carito gautas gėrybes ir pusbalsiu niurnančią: „Galėjo pristatyti į namus, o dabar dar reikia ateiti ir pasiimti.“ Deja, būna ir taip. Parama, kuri žmogui nieko nekainuoja, gali paskatinti mąstyti, kad galima gyventi nieko nedirbant.
Kaip manote, koks šiandien yra Carito vaidmuo Bažnyčioje?
Apaštalas Jokūbas rašo apie tikėjimo ir gerų darbų santykį: „Tikėjimas be gerų darbų yra miręs.“ Normaliai ten, kur yra tikinčių žmonių bendruomenė, tiek paskiri asmenys, tiek visa tikinčiųjų bendruomenė turi mąstyti apie tai, ką gali daryti gera. Jei žmogus tiki ir mąsto tik apie save, tai jo tikėjimas yra nulinis. Todėl nepaisant to, kad ir kokio išsivystymo yra visuomenė, visuomet bus žmonių, kurie dėl savo kaltės ar be jos yra silpni, jiems bus reikalinga kitų žmonių pagalba. Tikintys žmonės turi matyti tuos silpnuosius ir galvoti, kaip jiems padėti. Manau ir dabar Carito rūpestis turėtų būti matyti tas sritis, kur pagalba labiausiai reikalinga. Net ir labai išsivysčiusiose šalyse vargo užtenka. Anksčiau, kai lankiausi JAV, Los Andžele, gražiausiame mieste, netoli katedros mačiau šalia gatvės sustatytas kubo pavidalo kartonines dėžes, kuriose gyvena benamiai. Nors ekonominiu atžvilgiu JAV yra pralenkusi daugelį valstybių, bet ir joje yra visuomenės pakraštyje atsidūrusių žmonių. Tikintis žmogus visada turi matyti šalia savęs vargstančius ir kenčiančius žmones. Caritas visuomet turės ką veikti.
Kokias didžiausias socialines problemas matote šių dienų visuomenėje? Kaip manote, kokiose srityse šiandien Caritas turėtų veikti aktyviau?
Viena labai didelė visuomenės problema yra žmonių priklausomybės – alkoholis ir narkotikai. Sovietmečiu skundėmės, kad alkoholizmas labai išplitęs, o dabar jis išplitęs dar daugiau. Mums atrodė labai skandalinga padėtis, jei anuomet vienam gyventojui per metus tekdavo 10 litrų gryno alkoholio, o dabar jo yra skaičiuojama net iki 15 litrų. Aš pirmą kartą su narkomanais susidūriau tik 1983 metais važiuodamas į lagerį, dabar Lietuvoje jų skaičius katastrofiškai išaugęs. Galime juos smerkti, bet smerkimu padėties nepataisysime, ir Caritas visus tuos žmones, kurie atsiduria visuomenės paribiuose, turi matyti ir pagal galimybes jiems padėti. Kai kur padėti tiesiogiai, kai kur bendradarbiaudamas su valstybinėmis institucijomis. Labai populiari šiuo metu Žaliakalnyje veikianti valgykla, maitinanti šimtus kauniečių. Kol gyvensim šitoj žemėj, tol Carito veiklai sričių tikrai bus.
Straipsnį rasite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-14-arkivysk-s-tamkevicius-caritas-visuomet-tures-ka-veikti/175335
2019 04 14