Robertas Grigas (g. 1960 m. kovo 2 d. Liepalingyje) – kunigas, žinomas disidentas, poetas, ilgametis Lietuvos „Caritas“ vadovas. 1978 – 1982 m. studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Dar iki įstojimo į institutą aktyviai bendravo su kunigais J. Zdebskiu, A. Deltuva, S. Tamkevičiumi, o nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių veikloje. Nuo pat 1975 m. užsiiminėjo savilaida, nelegaliai platino savo eilėraščių rinkinius pasirašydamas Rasūno, Skaidrūno ir Rūtauto slapyvardžiais, vėliau, po armijos, parašė „Rekrūto atsiminimus“, kuriuose pasakoja apie savo, lietuvių kataliko atsisakiusio prisiekti sovietų armijai, likimą. Bendradarbiavo su Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, rūpinosi „Vyčio“ ir „Aušros“ leidyba. 1982–1984 m. buvo TSRS kariuomenėje Kazachstane, kur viešai atsisakė duoti TSRS kario priesaiką. Grįžęs iš armijos 1985 m. įstojo į pogrindinę kunigų seminariją, o 1987 m. slapta įšventintas kunigu. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, pasmerkė Molotovo – Ribentropo paktą. Dalyvavo ir Sąjūdžio veikloje. 1991 m. sausio 13 dienos įvykių metu Seime aukojo šv. Mišias ir suteikė nuodėmių išrišimą pasiryžusiems žūti už Lietuvos laisvę. Nemąžtančios drąsos, nuoširdus, šiltas žmogus, nuolat besidalinantis viltimi ir dvasios stiprybe.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Žmogiškasis ir krikščionio pašaukimas – ieškoti tiesos, kurti grožį, užstoti skriaudžiamuosius – kažkaip savaime formavosi ir aiškėjo dar vaikystėje, mylinčių tėvų, gerų knygų, gerų draugų įtakoms veikiant. Kunigo pašaukimas, sakyčiau, natūraliai „išaugo“ iš tos ankstesnės gyvenimo vertybių patirties, ypač jaučiant tiesos sakymo ir dvasinio, moralinio ugdymo poreikį okupacijos gniuždomoje Lietuvoje.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Vaikystėje pirmieji mokytojai, krikščioniškojo tikėjimo ir kasdienių santykių padorumo liudytojai buvo tėvai, mama medikė ir tėvelis mokytojas, labai šviesūs, Dievą ir Lietuvą mylėję seneliai, paprasti ir daug gerumo turėję kaimynai, gimtojo Dzūkijos bažnytkaimio, Leipalingio, žmonės. Paauglystėje įsitraukiau į katalikų pogrindžio veiklą, taikiąją savilaidinės spaudos, dvasios ir kultūros rezistenciją, čia sutikau idealistus kunigus Sigitą Tamkevičių, Juozą Zdebskį, vyskupus, tuomet tremtinius Vincentą Sladkevičių, Julijoną Steponavičių, seseris vienuoles Nijolę Sadūnaitę, Juliją Kuodytę, šaunius pasauliečius Petrą Plumpą, Vladą Šakalį, Antaną Terlecką, daug drąsių ir jaunatviškų bendraamžių, nebijojusių ginti vidinės savo laisvės ir svajojusių apie nepriklausomą Lietuvos ateitį. Daugelis jų buvo ir liko mano mokytojai, ypač savo gyvenimų pavyzdžiais, praktiniu altruizmu. Bendraamžiai turbūt daug ko mokėmės vieni iš kitų, drąsinom vieni kitus tarpusavio solidarumu, persekiojamųjų brolyste.
Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Visuomet įkvepia klasikinis siužetas, tiek literatūroje, tiek kine ar muzikoje: kai po skaudžių išbandymų, audrų, mirčių galutinai laimi gėris (Kryžius – Prisikėlimas). J. R. R. Tolkieno tyrinėtojai šią archetipinę schemą vadina „eu-katastrofa“, su ta pačia šaknimi kaip ir „eu-angelion“, Evangelija. Todėl mėgstu romantizmo kūrinius, kaip V. Hugo „Vargdieniai“, ir detektyvus, ir vesternus, ir C.S. Lewis‘o, J. R. R. Tolkieno „fantasy“, „Žiedų valdovo“ stiliaus, kur pabaigoje mažųjų pasiaukojimo dėka subyra tamsos imperijos... Kasdienybėje tokią vidinę kryptį padeda apginti ir išlaikyti malda, bendravimas su Dievu ir žmonėmis. Nuskaidrina, „išvalo“ širdį kelionės (nuo vaikystės jos yra man vienas didžiausių žemiškų džiaugsmų) ir buvimas laukinėje gamtoje.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Galvoju, kad jis kitoks, negu manoji karta, žymiai labiau veikiamas padidėjusių tempų ir išsiplėtusių technologijų galimybių. Protu suvokiu, kad pokyčiai neišvengiami, kad jie atneša daug privalumų ir kad „senukams“ nedera dėl jų niurzgėti. Nors jausmais ne visada lengva tuos skirtingumus priimti. Jaunimas – kaip, beje, visais laikais – įvairus. Yra jo slystančio gyvenimo paviršiumi. Yra labai brandaus, kuriančio, savanoriškai kitiems padedančio jaunimo (kad ir akcijos „Darom“, krikščioniškų saviugdos, socialinių, humanitarinių NVO veikla). Norisi linkėti, kad pastarojo būtų kuo daugiau, nes „kiečiausias“ nuotykis ir pramoga – tai ne vien dėl savęs gyventi.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Technologijų plėtra, mano manymu, pastebimai veikia visuomenę, mūsų bendravimą. Akivaizdu, kad mobiliojo ryšio, elektroninio pašto, socialinių tinklų galimybės išplečia mūsų ryšių geografiją, „stebuklingai“ padidina komunikavimo greitį. Kaip ir naudojantis kitomis žmogaus prigimties galias pratęsiančiomis priemonėmis (pvz., transporto), reiktų budėti, kad kiekybė nenustelbtų kokybės, nesuprimityvintų žmogiškųjų santykių unikalumo, asmeniškumo. Gal privengdamas tam tikro socialinių tinklų anonimiškumo, galimo nuasmeninimo, labiau vertinu gyvą bendravimą su gyvais žmonėmis (tete-a-tete) ar prieštvaninį susirašinėjimą laiškais.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Tautinė tapatybė istoriškai susiformavusiai žmonių bendrijai – tai kaip individualumas, asmenybė pavieniam žmogui. Ji yra visos žmonijos turtas ir, jei Dievas leido tautai būti, jos narių pareiga tą nepakartojamą žiedą pasaulio gėlyne puoselėti, išlaikyti. Leisti sunykti tautinei tapatybei būtų panašus nusikaltimas, kaip nevertinti, netobulinti, neturtinti geromis savybėmis savojo „aš“. Turime pareigą „leisti į apyvartą gautuosius talentus“, vystyti tai, kas mums patikėta. Neleisti keroti egoizmui (šovinizmui), tačiau išsaugoti orumą (patriotizmą). Tai ir yra ištikimybė Lietuvai.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Nuoširdumas, paprastumas ir sveikas, geras humoro jausmas – gebėjimas ir save, ir reiškinius vertinti ne vien tiktai nuobodžiai rimtai.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Tėvelis buvo nejučia įvedęs kaip ir šeimos tradiciją vakarais skaityti mums, vaikams, nuotykių knygas – buvo vokiečių kalbos mokytojas, tai čia pat ekspromtu versdavo mums Karl May indėnų istorijas ir kitus, sovietmečiu neleistus dalykus. Tai turėjo didelę reikšmę ir mano pasaulėžiūrai (iki šiol išlikusi užuojauta, siekimas padėti mažoms, engiamoms tautoms, teisingumo jausmas), ir vėlesniam filologiniam išsilavinimui, literatūrinei kūrybai. Paaugusius savo sūnus tėvas kartkartėm imdavosi kartu žvejoti prie upių, ežerų, iš valties – buvo prisiekęs žvejys. Praleisdavom dieną ar pusdienį drauge. Berniukams tai buvo svarbus suaugusio žmogaus įvertinimas, reikšmingas savo vertės pajautimui – štai mes, vyrai, viską darom drauge, galim užmesti meškerę, nuplaukti į ežero vidurį – tėvas pasitiki, kad neiškrisim iš valties, mes jau – oho! Vasaras praleisdavau mamos tėviškės kaime Suvalkijoje, prieJ Vilkaviškio, kur buvo vėl kitokia, skirtingo etnografinio regiono patirtis, Kudirkos, Basanavičiaus asmenybės, tebegyvas partizanų kovos atminimas, kur giminių susiėjimuose, kaimo žmonių šventėse atvirai skambėjo tragizmu srūvančios partizanų dainos...
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Negaliu abejoti pasirinkimo laisve, nes praeityje tekę daryti labai aiškius pasirinkimus iš keleto galimų. Paimtas į sovietų kariuomenę, dėl krikščioniškos sąžinės ir tautinių pažiūrų atsisakiau duoti priesaiką Lietuvą okupavusios SSSR armijai. Buvo dvi galimybės: paklusti prievartai ir prisiekti, taip užsitikrinant galbūt ramią ir saugią karinę tarnybą, tačiau visą gyvenimą paskui graužiantis, kad
pasielgta nesąžiningai, iš baimės nusilenkta savo tautos žudikams. Arba: atsisakyti prisiekti okupantams, tada neabejotinai patirsi represijas, bet sąžinė liks rami, kad neveidmainiauta, „nedalyvauta mele“, anot Solženicyno. Dėkoju Dievui, kad tada davė jėgų teisingai apsispręsti. Tokius ar panašius pasirinkimus tikriausiai kiekvienas turime daryti, kol gyvename žemėje.
Harmoniją, grožį ir prasmę matau gamtoje, žmonių kūryboje ir gyvenimuose. Tai labai padeda tikėti aukščiausia būties prasme, Dievo meile ir gailestingumu.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Na, „likimas“ gal krikščioniui ne visai priimtina sąvoka, nes susijęs labiau su atsitiktinumu, fatalizmu – kaip kažkieno mestas lošimo kauliukas atsivers, taip ir įvyksią... Jei tikime Apvaizda, t.y., mylinčio Asmens dalyvavimu mūsų gyvenimo kelionėje, ėjimu greta – tai jau nesijaučiame palikti aklam nesuvokiamų jėgų žaismui... Yra tekę ir nuolat tenka kreiptis pagalbos į Išganytoją, nes be draugystės su tobulu Žmogumi, Kristumi, vargiai galėtume formuoti savo sąžinę, daryti meilės skatinamus pasirinkimus. Tačiau esu iš vaikystės drasiųjų pogrindžio kunigų pratintas prie visų prašymų Dievui pridėti tą Jėzaus maldos Alyvų sode atodūsį - „Tėve, jei galima, išpildyk mano norą, bet tebūna ne mano, o Tavo valia“.
(šaltinis - Bernardinai.lt )
