Už saugią Lietuvą


Aukok Caritas







Popiežius Pranciškus: "Mylėkime ne žodžiu, o darbu"

 
Popiežius Pranciškus
 
Žinia pirmajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai
 
33 eilinis sekmadienis
 
2017 m. lapkričio 19 d.
 
Mylėkime ne žodžiu, bet darbu
 
„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaštalo Jono žodžiai išreiškia imperatyvą, kurio išvengti negali nė vienas krikščionis. „Mylimojo mokinio“ iki mūsų dienų perteikiamo Jėzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrėžiamas kontrastu tarp mūsų lūpose dažnai esančių tuščių žodžių ir konkrečių faktų, su kuriais esame pašaukti susidurti. Meilė nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdį; visų pirma tuomet, kai yra kviečiamas parodyti meilę vargšams. Tas būdas, kuriuo myli Dievo Sūnus, yra gerai žinomas, ir šventasis Jonas aiškiai apie tai rašo. Ši meilė grindžiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visą save, taip pat savo gyvybę (plg. Jn 3, 16).
 
Tokia meilė negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienašališkai ir besąlygiškai, nelaukiant jokio atlygio, ši meilė taip labai uždega širdis, jog kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas atsiliepti į ją nepaisydamas savo ribotumo ir nuodėmių. Tai pavyksta, kai Dievo malonė, jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, kreipia mylėti patį Dievą ir  artimą. Šitaip iš Trejybės širdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mūsų gyvenimą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių brolių ir seserų labui."
 
„Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą. Apie tai liudija pirmieji Apaštalų darbų puslapiai, kai Petras paragina išrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystę vargšams. Tarnystė vargingiausiems iš tikrųjų buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis krikščionių bendruomenę šio pasaulio scenoj. Taip įvyko todėl, kad bendruomenė suprato, jog Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų pamatinį mokymą Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais (plg. Mt 5, 3).
 
„Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidžia, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visų šventųjų autorių daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dėl retorikos aprašo ankstyvosios bendruomenės dalijimosi praktiką. Priešingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbėti būsimųjų kartų tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padrąsintų mus liudyti ir paragintų įsipareigoti labiausiai vargstančiųjų labui. Tą patį mokymą su tokiu pačiu įsitikinimu mums perteikė apaštalas Jokūbas, kuris savo laiške pasitelkia stiprius ir įtaigius žodžius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <...> Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).
Tačiau būdavo momentų, kai krikščionys atidžiai nesiklausė šio kvietimo, užsikrėsdami pasaulietiška galvosena. Tačiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovė kvietusi jų sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Ji pažadino daugelį vyrų ir moterų, įvairiais būdais aukojusių savo gyvenimą ir tarnavusių vargšams. Kiek daug istorijos puslapių per pastaruosius du tūkstantmečius buvo surašyta krikščionių, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didžiadvasiška meilės išmone tarnavo vargingiausiems broliams!
 
Tarp jų išsiskiria šventasis Pranciškus Asyžietis, kurio pavyzdžiu per šimtmečius sekė daugybė kitų šventų vyrų ir moterų. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas išmaldą raupsuotiesiems, bet nusprendė vykti į Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime įžvelgė savo pašaukimo lūžį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus, tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos, ir aš parodžiau jiems gailestingumo. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeičiančią meilės galią ir krikščioniškojo gyvenimo stilių.
 
Apie vargšus neturime mąstyti tik kaip apie priėmėjus – tiek savanorių kartą per savaitę atliekamų gerų darbų, tiek spontaniškų geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę. Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti brolių reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dėlto jos turėtų mus vesti į tikrą susitikimą su vargšais, taip pat į dalijimąsi, kuris turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją. Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. Visuomet aktualūs išlieka šventojo vyskupo Jono Auksaburnio žodžiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kūną, neniekink jo dėl to, kad yra nuogas; gerbk eucharistinį Kristų ne šilkiniais drabužiais, tuo pat metu paniekindamas kitą Kristų, kuris už Bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia dėl šalčio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).
 
Todėl esame kviečiami ištiesti ranką vargšams, susitikti su jais, pažvelgti jiems į akis, juos apkabinti, kad jie pajustų meilės šilumą, ištirpdančią uždarą vienišumo ratą. Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra taip pat pakvietimas išeiti iš mūsų tikrumo ir patogumo, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes.

Nepamirškime, kad Kristaus mokiniams vargdienystė pirmiausia yra kvietimas sekti vargdienį Jėzų. Tai sekimas paskui Jį ir ėjimas su Juo keliu, vedančiu į Dangaus Karalystės laimę (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią priimti save kaip ribotą, nuodėmingą kūrinį ir atsispirti visagalybės pagundai, klaidinančiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystė yra širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ir laimės sąlygą. Veikiau būtent vargdienystė sukuria sąlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystė yra mastas, leidžiantis teisingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, taip pat išgyventi santykius ir troškimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdžiu šventasis Pranciškus, tikros vargdienystės liudytojas. Būtent jis, kadangi žvilgsnį buvo įsmeigęs į Kristų, galėjo vargšuose Jį atpažinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indėliu veiksmingai prisidėti prie istorijos permainų, prie tikros plėtros, būtina įsiklausyti į vargšų šauksmą ir imtis kelti juos iš visuomeninio nušalinimo būklės. Drauge primenu mūsų miestuose ir bendruomenėse gyvenantiems vargšams, kad jie neprarastų jų gyvenimą ženklinančio evangelinio neturto suvokimo.

Žinome, kad šiandienos pasaulyje labai sunku aiškiai identifikuoti vargą. Vis dėlto jis kasdien kaip iššūkis iškyla prieš mūsų akis, jis matomas tūkstančių žmonių veiduose, paženklintuose skausmo, nušalinimo, piktnaudžiavimo, smurto, kankinimų ir kalinimų, karo, laisvės ir orumo atėmimo, neišsilavinimo ir analfabetizmo, nešvaros ir bedarbystės, prekybos žmonėmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinės migracijos. Vargas turi moterų, vyrų ir vaikų veidą: jie išnaudojami turint niekšingus interesus, sutrypiami iškrypusios valdžios ir pinigų logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytų sąrašas, jei pridurtume vargą, nulemtą socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelės žmonių godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, šiandien, kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama nedaugelio privilegijuotųjų rankose, o tai dažnai lydi nelegalus ir žeidžiantis žmogaus orumo išnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plačiuose visuomenės sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, arba, kas būtų dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunų žmonių iniciatyvą ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybės pojūtį, skatina perduoti kitiems įgaliojimus ir ieškoti favoritų; skurdas užnuodija bendruomeniškumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tų, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – į visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenės vizija.

Visi tie vargšai – kaip mėgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Bažnyčiai pagal „evangelinę teisę“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsėjo 29 d.) ir įpareigoja jų reikalui teikti esminę pirmenybę. Todėl palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautos barjerus, užpilančios paguodos aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos, atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbūt“: tai rankos, per kurias ant brolių nužengia Dievo palaiminimas!

Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norėjau padovanoti Bažnyčiai Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kad krikščionių bendruomenės visame pasaulyje taptų vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakų įsteigtų kitų Pasaulinių dienų, jau turinčių minėjimo tradiciją mūsų bendruomenių gyvenime, būtų pridėta ši Diena, papildanti jas Evangelijai būdingu elementu: ypatinga Jėzaus meile vargšams.

Kviečiu visą Bažnyčią, visus geros valios vyrus ir moteris, tą ypatingą dieną pažvelgti į visus tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Tai mūsų broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiškojo Tėvo. Ši Diena turi skatinti tikinčiuosius atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpriešinti susitikimo kultūrą. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, konkrečios brolybės ženklan atsiverti bendrystei su vargšais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems; deja, žmonės nustatė ribas, pastatė sienas ir barjerus, išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturėjo būti atskirtas.

Šiemet Pasaulinė vargšų diena minima lapkričio 19-ąją, 33-ąjį eilinį sekmadienį. Trokštu, kad krikščionių bendruomenės savaitę prieš šią Dieną angažuotųsi surengdamos daug draugiškų susitikimų, solidarumo ir broliškos pagalbos progų. Po to vargšus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiškesnė taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, kurią švęsime po savaitės. Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, viskuo apiplėštas jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui, viena vertus, išreiškia visišką neturtą, kita vertus, pabrėžia Meilės, prikeliančios jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Jei mūsų aplinkoje gyvena vargšai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tą sekmadienį artinkimės prie jų: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieškome. Kaip mus moko Šventasis Raštas (plg. Pr 18, 3–5; Žyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus svečius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Savo pasitikėjimu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai džiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai.

Daugelio tą dieną konkrečiai įgyvendinamų iniciatyvų pagrindas visuomet tebūna malda. Nepamirškime, kad Tėve mūsų yra vargšų malda. Duonos prašymas išreiškia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencinio netikrumo ar būtinų dalykų stokos. Į mokinių prašymą išmokyti melstis jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kuriame visi suvokia esą broliai. Tėve mūsų yra malda, kuria meldžiamės daugiskaita: prašome duonos, kuri yra „mūsų“, o iš to seka gebėjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybė. Toje maldoje visi atpažįstame poreikį nugalėti bet kokią egoizmo formą, kad pasiektume tarpusavio priėmimo džiaugsmą.

Prašau brolių vyskupų, kunigų ir diakonų – jų pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, prašau pašvęstųjų asmenų, draugijų ir judėjimų, taip pat visų savanorių angažuotis, kad ši Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų tradicija ir konkrečiu indėliu evangelizuojant šiandienos pasaulį.

Ši nauja Pasaulinė diena tetampa stipriu raginimu mūsų, tikinčiųjų, sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra išteklius, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

 

Visa Popiežiaus žinia: 
 

Reklama

 


Raskite mus!


Šv. Tėvo intencijos 11 mėn

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija, 2016!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai