Paaukok vaikams


Aukok Caritas







Carito piligriminė kelionė į Lurdą

Carito piligriminė kelionė į Lurdą

 

Carito bendruomenė liepos 4 dieną išvyko į ilgai lauktą ir planuotą piligriminę kelionę, į Lurdą.

Vis dažniau dabar girdime, kad tikėjimas – tik ėjimas. Atrodo paprastas žodžių žaismas savyje talpinantis ypatingą prasmę. Prieš du metus išbandėme ėjimo džiaugsmą. Buvome Ispanijoje ir ėjome šv. Jokūbo keliu, pernai pritaikę ankstesnės kelionės patirtis, išvykome į Medžiugoriją. Šiemet jau turėjome aiškią savo kelionės misiją – už visus tuos žmones, kuriuos sutinkame savo kasdienybėje, kuriuos mums dovanoja, kuriems šiai dienai stengiamės padėti, visus juos vežėmės savo širdyje su aiškiomis intencijomis ir nuolat lydinčia malda. Suvokiame, kad piligriminės kelionės yra vienas iš mūsų, kaip karitiečių, formacijos etapas, kur augame ne tik asmeniškai, bet tuo pačiu, kaip Carito bendruomenė, kurie vienas iš kitų mokosi, vienas kitą papildo, vienas kitam tarnauja. Mes jaučiame, kad nuolatos einame ne tik gyvenimo, tikėjimo keliu, bet tuo pačiu ir Carito tapatybės keliu, kur siekiame iš naujo permąstyti savo veiklos kryptis, tolimesnius planus ir suvokti, kaip būti geresniems įrankiams, per kuriuos veikia Dievas.

Į kelionę išsiruošė 13 Carito bendradarbių. Kelionė buvo suplanuota taip, kad 4 dienas keliavome pirmyn iki Lurdo, 4 dienas praleidome Lurde, o per likusias 4 dienas grįžome namo.

Pirmoje kelionės dalyje aplankėmė Prahą, Strasbūrą, Avinjoną, Karkasonę. Apžiūrėjome ten esančias katedras, viduramžių laikus menančias pilis, Popiežiaus rūmus, pasigrožėjome gamta. Įsitikinome, kad šios vietos pilnos gyvybės ir jas lankančių žmonių. Liepos 6 dieną, viešėdami Avinjone, solidarizuodamiesi su viso pasaulio lietuviais, vakare giedojome himną. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte esame, svarbu, jog esame lietuviai mylintys savo šalį.

Antrąją kelionės dalį praleidome Lurde. Tai trečioji mūsų aplankyta Mergelės Marijos apsireiškimo vieta (Šiluva Lietuvoje, Medžiugorija, Lurdas).

Lurde su nuostaba stebėjome tarnystės grožį, kai savanoriai itin uoliai ir atsakingai rūpinasi ligoniais vežimėliuose ar gulinčiais gultuose. Patys pamatėme ir pajautėme patarnavimą ir rūpestį Lurdo maudyklėse. Neapsakoma su kokiu nuolankumu ir žmogiška meile priima kiekvieną atėjusį ten savanoriaujantys žmonės, tarytum tu būtum pats svarbiausias nepaisant to, kad žmonės ten nuolatos eina eilėmis, bet savanorių veiduose šiluma, šypsenos ir tvirtas, kaip uola, tikėjimas.

Turėjome apsčiai laiko būti maldoje šalia grotos, dalyvauti šv. Mišiose. Tai ypatingą ramybės jausmą kelianti vieta, kur malda lydėjome ne tik save, savo artimuosius, bet ir visą Carito bendruomenę – žmones, kurie kreipiasi į Caritą, savanorius, darbuotojus ir kitus pagalbininkus.

Visi ėjome Kryžiaus kelią, skirdami laiko apmąstymams, patirtai kančiai ir išlaisvinančiai vilčiai, kad už mūsų nuodėmes jau yra atkentėta ir atpirkta, todėl mums svarbu, kiek įmanoma stengtis būti geresniais ir labiau vienas kitą mylinčiais žmonėmis.

Turėjome Carito bendruomenės adoracijos laiką, kur galėjome pasijausti ypatingai vienas kito bendrystėje ir Jo artume, tai ramybės, asmeninio apmąstymo ir maldos už bendras intencijas laikas.

Vakarais dalyvavome žvakelių procesijoje, kalbant rožinį. Neapsakomas jausmas būti tūkstantinėje žmonių jūroje, kur kiekvienas nešasi žvakelę – šviesos, vilties, šilumos ir meilės simbolį – kaip ir paties Kristaus, kai kartu meldžiasi, kiekvienas sava kalba, bet tuo pačiu  yra bendrystėje. Tuomet suvoki, kad išnyksta mūsų visi rasiniai ar tautiniai skirtumai, mes esame viena – kūriniai, atpažįstantys savo Kūrėją.

Paskutinį rytą, prieš išvykstant, grotoje dalyvavome šv. Mišiose lietuvių kalba, kurias aukojo kartu vykęs kun. Žilvinas. Tai mums, keliaujantiems, buvo tikra dovana ir atgaiva.

Iš Lurdo išsivežėme kiekvienas savo širdyje gautas malones, dovanas, naujus suvokimus ir aiškų žinojimą, kad esame mylimi. Tuo pačiu išsivežėme ir matytą tarnystės pavyzdį, kuris mums yra itin artimas Carite.

Grįždami aplankėme Nicą, pasigrožėjome jos pakrante, išsimaudėme Viduržiemio jūroje, apžiūrėjome Monaką, apsilankėme Venecijoje. Kiekviena vieta savitai įspūdinga ir graži, kupina savotiško pajautimo, savotiško gyvenimo būdo. Vis artėdami prie namų jautėme, kad gera būti svetur, gera keliauti, bet lygiai taip pat gera grįžti į savas, gerai pažįstamas vietas, savo aplinką, pas laukiančius artimuosius ir į meilės artimui darbus.

Žinoma, šioje kelionėje buvo ir sunkumų. Tai – alinantis karštis, kurio apgaubti pajautėme nuovargį, silpnumą, irzlumą taip pat, kaip reikia vienas kitą pagloboti ir pasaugoti. Tačiau fiziniai sunkumai buvo įveikiami, nes turėjome bendrą piligrimystės tikslą ir maldą. Čia buvo ypatinga terpė mokytis vienam iš kito, pastebėti savo kolegas ir atpažinti savybes, kurių mums patiems trūksta, kad gebėtume išbūti vienas kito bendrystėje su meile ir nuolankumu.

Tvirtai sakome, kad tokios kelionės mums yra reikalingos, ne tik asmeniškai kiekvienam savo tikėjimo augime, bet ir kaip Carito bendruomenei, kurioje nuolatos esame bendrystėje ir vedami bendro tikslo – padėti vargstančiam, priimti ir mylėti atėjusius žmones, bei vieni kitus.

Esame dėkingi vieni kitiems už bendrystės laiką kelionėje, kun. Žilvinui Zinkevičiui, Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos vikarui, už dvasinį palydėjimą visos kelionės metu, Carite likusiems bendradarbiams už palaikymą ir nuveiktus darbus ir, žinoma, Dievui – už saugią kelionę, už gautas malones ir dovanas, už vedimą, viltį ir šviesą.

Už saugią Lietuvą


Raskite mus!


Popiežiaus intencija gruodžio mėnesiui

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai